Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo 20 - 24 d.)

LTRemiantis autentiška archyvinių ir paskelbtų šaltinių medžiaga straipsnyje siekiama atskleisti pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo dalyvių požiūrį į karo padėties režimo nuostatų įgyvendinimo 1919–1921 m. praktiką, santykių su svarbiausiomis valstybės apsaugos ir vietos administracijos struktūromis, visuomene patirtį. Tuo laikotarpiu (1919-1920 m.) buvo kuriama Lietuvos valstybė ir ginama jos nepriklausomybė, šalis valdyta ir kontroliuota pagal karo meto taisykles. Tad daugeliu atveju silpną, dar tik atsirandančią regioninę civilinę vadovybę keitė karo komendantai, kurie sprendė ne tik nacionalinės gynybos klausimus, bet ir svarbius socialinius bei visuomenės saugumo reikalus. Kariniams pareigūnams – šalies karo komendantams ypatingi valstybės apsaugos įstatai suteikė išskirtinius įgaliojimus, jie reglamentavo kasdienį gyvenimą, leisdami visiems privalomus įsakymus; nepaklusę nurodymams asmenys buvo baudžiami administracine tvarka arba atiduodami Karo teismams. Tokios griežtos teisinės-administracinės priemonės, diegtos skubotai, neturint pakankamai patirties, sukėlė gana daug problemų: žmogaus teisių pažeidimus, nesutarimus tarp karinės ir civilinės valdžios.Kadangi objektyvios aplinkybės (išorinės agresijos grėsmė ir nestabilumas šalies viduje) dar neleido pereiti prie taikos meto gyvenimo standartų, po išsamaus visų blogybių įvertinimo pirmiausiai buvo nuspręsta peržiūrėti ir sumažinti karo režimo apribojimus. Šis procesas turėjo prasidėti po 1921 m. rugsėjo mėn. įvykusio pirmojo Lietuvos miestų ir apskričių karo komendantų suvažiavimo. Jame dalyvavo ne tik karo komendantai, bet ir kitų svarbių karinių struktūrų atstovai, VRM departamentų vadovai, civilinės valdžios atstovai. Dalyviai dalijosi patirtimi, ieškojo aktualių problemų sprendimo būdų. Apskričių karinės administracijos atstovai skundėsi dėl nesusipratimų, kylančių bendraujant su fronto kariuomenės vadais, žvalgyba. Ypač nepalankiai karo komendantai žiūrėjo į šaulius, vietos savivaldos atstovus, miliciją, kritikavo juos dėl drausmės stokos ir prasto karinio pasirengimo. Komendantai griežtai reikalavo „išvalyti“ šias struktūras, pašalinti iš jų nepatikimus, diskredituotus asmenis, leisti komendantams kontroliuoti ar net uždrausti jų veiklą. Argumentuota, kad tokios priemonės leistų sėkmingiau vykdyti karinę mobilizaciją, dezertyrų paiešką, darbo prievolių organizavimą, mokesčių natūra ir pinigais surinkimą, saugoti viešąją tvarką, užtikrinti valstybės sienų apsaugą.[...]. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: 1921 m.; Karo komendantai; Karo komendantas; Karo vadai; Karo žvalgyba; Lietuvos kariuomenė; Lietuvos šaulių sąjunga; Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas; Savivaldybės; Suvažiavimas; Šaulių sąjunga; 1921; Armed forces commandants; Congress; Lithuanian Army; Local governments; Military commanders; Military intelligence service; The first Congress of War commandants of the Counties; Union of Riflemen; War commandant.

ENThis article basing on the authentic material from the archival and published sources was a trial to reveal the attitudes and opinions of the participants of the first Congress of the war commandants of the Lithuanian Army towards the experience of implementation of regime of war situation during the period of 1919-1921 and possible adjustments of this practice. During the period of 1919-1920 the state of Lithuania was developing in the background of proceeding Independence Wars at the various fronts, thus the state was ruled and controlled by measures of war situation. At that time in many cases the weak, still emerging regional civil administration was displaced by war commandant's offices, which managed not only the issues of national defence, but also the vital social and public security affairs. Military officers - the country's war commandants enjoyed a high level of powers provided by the laws of war situation, they regulated the daily life issuing the binding orders to individuals, the non-observations of these laws by the disobedient persons were severely punished administratively or these persons were taken to the military courts. Such a strict legal - administrative regime, introduced in haste, without having the experience, led to a number of national problems: there were violations of human rights; there have been various disagreements and misunderstandings between military and civilian authorities.Because the objective circumstances (existing threat of external aggression and internal instability in the country) still did not let to pass to the peacetime living standards, at the earliest opportunity it was decided to restructure and improve the regime of martial law after the comprehensive assessment of all the evils caused by this regime. As a result, in the end of September of 1921 there was held the First Congress of War Commandants of the Counties, where in addition to the commandants also participated the representatives of the leading structures of the Lithuanian armed forces, law enforcement authorities and civil administrations. Participants shared their experiences, discussed how to tackle the most urgent problems. War commandants of the counties complained about the disagreements with military commanders, leaders, also military intelligence service. Many reproaches and blames were expressed to the representatives of the paramilitary non-governmental organization Union of Riflemen, local militia forces and local governments due to a lack of their discipline and common neglect. Commandants strictly insisted on "clean up" of these structures from the unreliable, discredited persons, to allow the military officers to control them or even to ban them. Arguments were given that such measures would help to carry out the successful military mobilizations, deserters' persecution campaigns, organisation of labour obligations, and collection of in-kind and cash taxes, public order protection and state's borders guard and security. […]. [text from author]