Antikinio žanro konvencijos XVIII a. lotyniškoje laidotuvių poezijoje

LTStraipsnis skirtas antikinės literatūrinės tradicijos raiškai XVIII a. LDK laidotuvių poezijoje. Dėmesys telkiamas į lotyniškuosius kūrinius, tačiau bilingvizmas, būdingas ne vienam XVIII a. poezijos rinkiniui, kai kuriais atvejais iš tyrimo lauko neleidžia eliminuoti ir kūrinio vienovę sudarančių lenkiškųjų eilėraščių. Laidotuvių poezijos tekstų struktūrinė analizė atskleidžia, viena vertus, klasikiniam retorinio epicėdijo modeliui būdingos trinarės kompozicijos (comploratio, laudatio, consolatio) gyvybingumą, kita vertus, rodo kūrybišką tradicinės struktūros modifikavimą plėtojant kurią nors vieną jos sudedamąją dalį. Tai nėra naujas reiškinys, kompozicijos interpretavimo teise naudojosi XVI a. pabaigos poetai. Nagrinėjamiems eilėraščiams būdingos kanoninės epicėdijo ir epitafijos pradžios bei pabaigos formulės, tradiciniai apverkimo, gyrimo ir guodimo topai, mitologinių įvaizdžių simbolika. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Barokas; Epicėdijai; Epitafijos; Jėzuitų poezija; Jėzuitų tekstai; Laidotuvių poezija; Lotyniškoji literatūra; Proginė literatūra; 18 amžius; XVIII a. lietuvių literatūra; 18th century; Baroque; Commemorative literatur; Epicedium; Epitaph; Funeral poetry; Jesuit poetry; Jesuit texts; Latin literature; Lithuanian literature of the 19th century.

ENThe 18th-century Latin tradition in funeral poetry is based on the genre conventions formed in the classical times. The constituting elements of a classical rhetorical epicedium-lament (comploratio), praise (laudatio) and consolation (consolatio) – are also characteristic for an epitaph. In 18th-century funeral poems, this ternary structure was used in a twofold manner: either applied in the traditional form or modified. An analysis of text composition makes it possible to distinguish such types of funeral poems as elegiac epicedium, rhetorical epicedium and epitaph. Examples of a modification of compositional canon are lamentational (with the comploratio part expanded) or laudatory (with the laudatio part expanded) funeral poems. The system of the poetics in the analyzed poems is made up by traditional phrases of preamble and conclusion, by themes in rhetorically influenced encomium, by the canonic topoi of lament, praise and consolation, and by comparisons based on plots of classical mythology. A specific trait of this period’s funeral poetry collections is placing poems written both in Polish and in Latin within one publication. In order to preserve a poem’s wholeness, it has been necessary to expand the limits of the research by using also the Polish texts of funeral poems. Due to an excessively small number of examined Polish poems, it would not be correct to draw any deeper generalizations; it can be noted, however, that the classical canon of the genre is also salient for the funeral writings in the Polish language. [From the publication]