Garuojančio vandens lašo gaudymas, arba kūrinio problema literatūros sociologijoje

LTLiteratūros sociologija neretam pirmiausia asocijuojasi su empiriniais tekstų sklaidos, knygų rinkos, skaitybos tyrimais, statistiniais skaičiavimais ir diagramomis. Siauresnės sampratos laikosi ir dalis šiandieninių mokslotyrininkų, kurie pagal tiriamus kultūros aspektus discipliną dalija į smulkesnes atšakas: literatūros sociologiją (jai priskiriama teksto atsiradimo ir vartojimo sąlygų sfera), recepcijos sociologiją ir sociokritiką (šiai paliekami kūriniai). Natūralu, kad tokių pažiūrų besilaikantiems atrodo, jog literatūros sociologija lieka tolokai nuo pačios esmės (nuo to, kas dedasi tekste). Literatūrologiniai ginčai kyla prasilenkiant skirtingoms – estetinei ir socialinei – literatūros sampratai; taip pat dėl to, kad „tradicinei“ kritikai rūpi kiekvieno autoriaus ir teksto individualybė, o sociologams – labiau kolektyviniai procesai ir struktūriniai apibendrinimai, pirmiesiems kūrinys yra analizės epicentras, o antriesiems – tik vienas iš literatūrinio lauko elementų. Tačiau trumpai peržvelgus literatūros sociologijos praktiką matyti, jog šios studijos, ypač pastaruosius keletą dešimtmečių, nevengia literatūrinės kūrybos, netgi priešingai – siekia priartėti ne tik prie teksto genezės ir teminio sluoksnio, bet ir formaliųjų elementų, literatūrinės raiškos specifikos. Reikmė analizuoti teksto poetiką teoriškai formuluota anksčiau nei sistemiškai bandyta ją įgyvendinti konkrečiuose tyrimuose, nes praktiškai užmegzti produktyvų ir lankstų tarpdisciplininį dialogą nelengva. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatūros sociologija; Lietuvių literatūros istoriografija; Literatūros socialumas; Estetiniai kriterijai; Meno fenomenas; Turinio analizė; Lietuvių literatūros kritika.

ENTo many people the sociology of literature evokes associations with empirical distribution of texts, research on book market, reading habits, statistical calculations and diagrams. Some of contemporary researchers also stick to a more narrow concept; they distinguish three branches on the basis of researched cultural features: the sociology of literature (it is concerned with issues of text appearance and conditions of consumption), sociology of reception and socio-criticism (these areas focus on writings). Naturally, people sharing such view are inclined to perceive the sociology of literature as distant from the essence of literature (of that, which takes place in a text). Literary debates stem from the gap between different – aesthetic and social – concepts of literature; also, because “traditional” criticism is interested in individuality of every author and text, whereas sociologists are more focused on collective processes and structural generalizations; the former take a work of literature to be the locus of analysis, while the latter see it as one of many elements of the literary field. However, a short survey of the sociology of literature will demonstrate that these studies – especially during the recent decades – do not shy away from literary process, on the contrary, researchers seek to approach closer not only genesis of a text and its thematic layers, but also its formal elements, specific features of literary expression. The need to analyze poetic nature of a text was formulated theoretically preceded efforts to implement it systemically in specific research, because it is difficult to establish a productive and flexible dialogue between disciplines.