Vilnius kaip kolektyvinis veikėjas kai kuriuose XVII a. pirmosios pusės naratyviniuose šaltiniuose
LTVilniaus miesto gyventojai įvairiomis aplinkybėmis ir progomis ne kartą jausdami ir parodydami savo vienybę susitelkdavo bendriems veiksmams, be abejo, ir iki XVII a., kurio pasirinktieji šaltiniai yra šio straipsnio objektas. Juose aprašyti įvykiai pratęsė įvairių iškilmių ar bendruomeninių sambrūzdžių, įėjusių į miesto istorinę atmintį, „tradiciją“. Ją iš dalies atspindi poetiniai proginiai ir kiti kūriniai. Tačiau pirmuosius išsamius „reportažus“ apie atmintinus miesto įvykius randame būtent šio Vilniaus klestėjimo laiko – XVII a. pirmosios pusės – naratyviniuose šaltiniuose, kurių daugiau atsirado jau nuo jėzuitų atvykimo ir jų įkurtos Vilniaus Akademijos veiklos pradžios. Tuomet sostinė garsėjo intensyviu ūkiniu, politiniu gyvenimu, įvairių religijų, vietinių gyventojų ir apsistojusių svetimšalių daugiataučiu sambūriu, jos gyvenimą pagyvindavo ir kartas nuo karto atvykdavęs valdovas. Tuose naratyviniuose šaltiniuose, įvairiomis progomis vaizduojančiuose miesto gyvenimą, Vilnius dažnai yra ne tik vieta – galime pastebėti, kad miestas vaizduojamas veikiantis kaip „kolektyvinis veikėjas“. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad XVII a. pradžioje padaugėjus naratyvinių šaltinių, juose detaliau nei iki tol aprašomi įvairūs miesto įvykiai ir atsiskleidžia Vilniaus bendruomenės (bendruomenių) gyvenimo ypatybės, nuotaikos, dvasia. Plačiau pristatomi keli pasirinktieji tekstai, liudijantys intensyvų kultūrinį, religinį, net ekonominį miesto gyvenimą ir jo gyvybingumą: 1604 m. šv. Kazimiero iškilmių, 1609 m. unitų ir stačiatikių kovų, 1610 m. didžiojo Vilniaus gaisro aprašymai.Reikšminiai žodžiai: Alessandro Cilli; Literatūra; Literatūra (lotynų); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lotyniškoji literatūra; Quirinus Cnoglerus; Rapolas Korsakas; Raštija; Tekstai; Vilnius; Zacharias Ferreri; Alessandro Cilli; Latin literature; Lithuanian literature; Lithuanian literature (Latin); Quirinus Cnoglerus; Rapolas Korsakas; Texts; The Grand Duchy of Lithuania; Vilnius; Writing; Zacharias Ferreri.
ENIn narrative sources Vilnius is often shown as not a mere location (object). The city and its residents may act as a "collective personage" (subject), shown in the midst of various events. While earlier sources relate such events briefly and in general, more than one source from the first half of the 17th century describes them in vivid detail. We are given a good look into Vilnius mentality, emotions, environment, atmosphere, the manifestations of mass psychology, the appearance of the city, the course of a celebration and many other matters. Such descriptions help to recreate a social portrait of the city in specific historical circumstances, even on specific dates, the portrait rich in emotional and visual details. The sources graphically confirm Vilnius’s significance as the capital city, the unifier of the Grand Duchy’s nations; they show the city’s exceptional role for the region and its culture. The article analyses three such sources, which depict different faces of the city, one joyful, one blighted by a social disaster, one anxious and careworn at the time of danger: Quirinus Cnogler’s description (1604) of the bringing into the city of St. Casimir’s banner; The description of Vilnius’s 1610 fire in an annual letter of Vilnius Jesuit College and in a narration by Italian priest Allessandro Cilli. The city accepts the Church Unia as one of "its own" denominations and defends it from violent attacks of the Orthodoxes (1609) – the description from the biography of Joseph Velamin Rutski (Vita Josephi Velamini Rutscii, 1640) by Raphael Korsak. [From the publication]
