LTPastoralė, kaip universalus kultūros fenomenas, sudėtingais tautai istoriniais momentais lietuvių rašytojų yra pasirenkama sąmoningai. Tik vienu atveju ji pasitelkiama kaip tautos savikūros, nacionalinių savivokos formų kūrėja, kitu – kaip vienintelė galima jų išsaugojimo strategija. Pastoralė (kaip savitas mąstymas, rašymas bei stilistika) nacionalinėje literatūroje ima dominuoti sudėtingiausiais istoriniais laikotarpiais, kai kyla grėsmė tautos fiziniam (iš)likimui bei savitam tautiniam tapatumui. Būdama itin savita, ambivalentiška, sava/svetima, gamtą/kultūrą, fantaziją/realybę savyje talpinanti kultūros forma ji vienu atveju tampa nacionalinės kultūros, tradicijos, tautiškumo/etniškumo išsaugojimo pagrindu bei puoselėtoja (sentimentalioji pastoralės versija), kitu atveju veikia kaip tą pačią tradicinę kultūrą, jos „pagimdytas“ nacionalines savivokos formas demaskuojantis, pamatines jos vertes „peržiūrintis“ bei visą sistemą iš vidaus (remiantis S. Žižek žodžiais) sudrebinantis simptomatiškas elementas (kompleksinė pastoralė). Visus pastoralinio naratyvo atvejus vienija ypatingas – pasitraukimo diskursas. Pasprukti iš destruktyvios socialinės, politinės, istorinės realybės, (su)kurti visą tautą saugančias, globojančias, jos fizinį išlikimą bei nacionalinį savitumą įkūnijančias vietas – tai esminė pastoralinio naratyvo strategija, vienijanti tiek sentimentalios (tautinės), tiek ir kompleksinės pastoralės kūrėjus. Tokiu būdu galima teigti apie lietuvių literatūroje egzistuojančią savitą – lietuviškąją pastoralę.Reikšminiai žodžiai: Kultūrinis skirtumas; Literatūra; Pastoralė; Simptomas; Tapatumas; Cultural difference; Culture difference; Identity; Lithuanian literature; Pastoral; Symptom.
ENThe aim of this article is to explore the basic functions of specific Lithuanian pastoral. The article also reveals the pastoral as a symptom (complex pastoral) and universal phenomenon (pastoral of sentiment) of national culture. The germ of individual Lithuanian pastoral can be seen in 19th – 20th century’s literary texts written by Donelaitis, Baranauskas and Maironis. The sentimental version of pastoral (pastoral of sentiment) is dominant in this period’s Lithuanian literature. The interface of 20th – 21st centuries marks significant changes in Lithuanian literature. The version of complex pastoral displays unique and unexpected forms of changing national identity today. It is important that both versions of pastoral arise in interaction with alien cultures (Soviet Union and European Union cultures) that are experienced as repressive. The retreat discourse unifies both versions of pastoral while creating safe and protecting places for all Lithuanian nations. Such a narrative strategy is typical for all postcolonial literature. The complex version of pastoral (pastoral of mind) as symptomatic element of traditional Lithuanian culture became dominant in 21st century’s literature. It represents the beginning of significant changes in contemporary literature and national culture overall. [text from author]