Biografo ir aprašomojo asmens santykio modeliai XVII a. LDK biografistikoje

LTStraipsnyje apžvelgtos XVII a. biografijos atspindi galimą didelę literatūrinių formų ir sumanymų įvairovę šio žanro ribose – toks žanrinis lankstumas yra viena iš būdingiausių biografistikos savybių. Nehagiografinės biografistikos kūriniai be išimčių dedikuojami globėjui ar žymiam asmeniui. Biografijose tas asmuo tampa kūrinio herojumi, yra aprašomas, taigi santykis autorius–dedikatas yra tiesioginis. Negausioje XVII a. biografistikoje dominuojantis biografijos tipas ar modelis nesusiformavo. Konkrečios ir dažnai itin komplikuotos jų atsiradimo aplinkybės lėmė didelę biografo ir kūrinio, biografo ir paties aprašomojo asmens santykių įvairovę, kurią visgi ryškėja būdingesnės grupės. Pirmajai priskirtume kūrinius, kurių herojus yra buvęs asmeninis autoriaus globėjas, o biografiniu kūriniu atiduodama moralinė skola, duoklė atminimui (Rivockis – apie vyskupą Rudnickį, Tokarskis – apie A. S. Radvilą). Antroji apimtų reprezentacines biografijas, atitikusias didikų giminės užsakymą. Aprašant ir aukštinant iškilaus asmens gyvenimą tinkama literatūrine forma siekiama paskleisti žinias apie jį plačiam Europos skaitytojų ratui, todėl kuriamas „deramas“ įvaizdis, kartu pelnant giminės palankumą (Rivockio panegirinė Sapiegos biografija; kelių autorių kurtas Boguslovo Radvilos gyvenimas). Likusiais atvejais taip pat pastebimi tiek panegiriniai, tiek idėjiniai ar apologetiniai tikslai, ypač glaudžai persipinantys su istoriografiniais pačių autorių interesais. Kūrinio pavidalas priartėja prie istorinio naratyvo ar genealogijos (Venslauskio kūrinys apie Gosevskį, Risinskio sukurtas Radvilų biogramų rinkinys).Reikšminiai žodžiai: Gosevskiai; Biografistika; Retorika; Panegirikos; Barokas; Biografija (literatūrinė forma); Klientiniai santykiai; Gyvenimo modelis.

ENThe article discusses the range of literary forms possible in XVII c. biographical works. When a biography is dedicated to a patron or distinguished individual, that person becomes the hero of the work, so the author–subject relationship is direct. In XVII c. biography, no predominant type or pattern of writing emerged. The complex circumstances that gave birth to individual biographies made for a great variety of relationships between the biographer and the subject, but a few types can be discerned. The first group would include works about the life of a personal patron of the author, thus the biographical composition represents payment of a moral obligation, or a tribute to his memory (e.g. Jonas Rivockis’ biography of Simonas Rudnickis and Stanislovas Tokarskis’ manuscript about Albrecht Radziwiłł. The second group comprises representative biographies, written in response to a request from the noble families. The prominent person is exalted in a literary form of biography in order to inform a wider European readership, therefore a “suitable” image is created, e.g. Rivockis’ panegyric biography of Sapiega and the unpublished manuscripts describing the life of Boguslovas Radvila). In other cases, ideological or apologetic goals intertwine with the historiographic interests of the authors. The shape of the compositions approaches either that of a historical narrative (e.g. the work by Samuelis Venslauskis describing Vincentius Corvinus Gosiewski) or of a genealogy (e.g. the manuscript collection of biographic outlines of the Radvila family by Saliamonas Risinskis).

• Samuelio Venslauskio "Victor et Victus Vincentius Corvinus Gosiewski" (1691): istorijos šaltinis ir literatūros kūrinys / Mintautas Čiurinskas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis / sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012. P. 569-599.
• Vladislovo Vazos paveikslas XVII a. lotyniškose Žygimanto Liauksmino, Jono Rivockio ir Kazimiero Kojalavičiaus panegirikose / Nijolė Klingaitė-Dasevičienė. Acta Academiae Artium Vilnensis 2012, t. 65-66, p. 231-241.
• XVI-XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės biografistika / Mintautas Čiurinskas. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. 237 p.