Darbo rinka ir moterys tarpukario Lietuvoje

LTAtsikūrus Lietuvos valstybei, moterys dirbo mokytojomis, sekretorėmis, vertėjomis ir kt. Lietuvoje pirmieji diskriminuojantys moteris darbo rinkoje įstatymai buvo išleisti 1923 m. pabaigoje. Vyriausybė atleido moteris iš darbo, neatsižvelgusi į jų išsilavinimą ir socialinę padėtį ir taip joms padarydama didelę žalą. 1926 m. lapkričio 3 d. Ministrų kabineto nutarimas turėjo didžiulį atgarsį visuomenėje, numatęs vieno iš šeimos nario, kurioje abu sutuoktiniai tarnautojai, atleidimą iš darbo nepriklausomai nuo to, ar jie dirba vienoje įstaigoje, ar ne, ir buvo atšauktas. Nuo 1933 m. moterų atleidimas iš darbo ir jų „grąžinimas“ į šeimą tuo metu buvo pasaulinis reiškinys. 1933 m. Lietuvos moterų tarybos pirmininkė Ona Mašiotienė nurodė, kad daugelyje valstybių atleidžiamoms iš darbo moterims buvo aiškinama, jog jos dirbdamos didina nedarbą ir dėl jų dalyvavimo visuomeniniame gyvenime nukenčia šeima. 1934 m. moterų padėtį turėjo palengvinti jos iniciatyva organizuoti audėjų kursai, turėję skatinti lietuvių amatus, tačiau jie pasisekimo neturėjo ir buvo uždaryti. 1936 ir 1939 m. Lietuvos moterų taryba įteikė memorandumus dėl moterų atleidimo iš darbo Respublikos Prezidentui A. Smetonai. Ši problema liko aktuali Lietuvoje iki valstybės okupacijos 1940 m. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Moterų judėjimas; Darbo jėgos rinka; Moterų nedarbas; Movement of women; Labour-market; Unemployment of women.

ENWith the advent of the first Lithuanian Republic, women worked as teachers, secretaries, translators, etc. The first Lithuanian legislation that discriminated against women in the labour market was adopted at the end of 1923. The Government dismissed women from work without paying any heed to their education or social situation and did enormous damage to them. The Cabinet Ministers’ Decision of 3 November 1926 caused a huge outcry in the society and it had to be repealed. The Decision would have had the effect of dismissing from work one of the family members in cases were both spouses were public servants, regardless of whether they both worked at the same establishment or not. As of 1933, dismissal of women from work and their “return” to the family was becoming a world-wide phenomenon. In 1933, Ona Mašiotienė, President of the Women’s Council of Lithuania, indicated that it was being explained to women dismissed from work in most countries if they had jobs, that would increase unemployment and because of their participation in society, families would suffer. In 1934 she organised weaving classes for women to help alleviate women’s situations by increasing participation in this Lithuanian craft, but these classes were not popular and they were shut down. In 1936 and 1939 the Women’s Council of Lithuania presented a memorandum about the dismissal of women from work to the President of the Lithuanian Republic, Antanas Smetona. This issue remained a hot topic right up until Lithuania was invaded and occupied by Soviet troops in 1940.