The Boundaries and boundlessness of demagogy in literary criticism

LTStraipsnyje keliama mintis, kad lenininio marksizmo formai, palaikytai revoliucionierių tikėjimo ir prievartos, stagnacijos periodu blėstant, totalitarinėje visuomenėje įsivyravo demagogijos amžius. Nors sovietmečiu demagogija tapo bendra moralinio ir socialinio elgesio norma, straipsnyje ji tiriama kaip rašymo forma, atsirandanti iš poreikio simuliuoti per prievartą brukamą ideologiją. Demagogija tiriama kaip apgaulės rašte technologija, kurią labiausiai išprovokuoja ir palaiko bet kokia totalitarinė valstybė, praktikuojanti holistinio, hierarchinio ir subordinacinio suvokimo modelį. Nurodomos sovietmečio demagoginės retorikos sąsajos su buržuazinio instrumentinio rašymo ir moralizuojančio mąstymo tradicija. Demagogija vertinama kaip dvilypis literatūros kritikos reiškinys, išreiškiantis sovietinio žmogaus moralinį dvilypumą: ją praktikavo ideologiškai patys pavyzdingiausi kritikai, demonstruojantys didžiausią ištikimybę okupacinei valdžiai, sykiu demonstruodami savo patetinės retorikos dirbtinumą, netikrumą bei netapatumą tam, apie ką kalbama. Plačiau aptariami literatūros kritikos demagoginės retorikos ryškiausi ypatumai: socialistinio realizmo literatūrai reikalavimas, už taiką kovojančio humanizmo teigimas, dialektinės logikos, politikos ir estetikos vieningumo, moralizuojančios kontrolės mechanizmų praktikavimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: "geri dalykai"; Demagogija; Literatūros kritika; Mokslo marksizmo simuliacija; Realus instrumentinis rašymas; Retorinės klišės; Socialistinis realizmas; Sovietinis humanizmas; Sovietinis laikotarpis; Sovietų visuomenė; Totalitarizmas; "good subjects"; Demagogy; Literary criticism; Realistic instrumental writing; Rhetorical cliches; Simulations of scientific Marxism; Socialist realism; Soviet humanism; Soviet society; Soviet times; Totalitarianism.

ENThe paper explores the idea that demagogy flourished during the Soviet era of stagnation. Although demagogy became a standard for moral and social behaviour during the Soviet period, here it is analysed as a form of writing arising from the need to simulate official ideology. Demagogy is approached as a technology of deceit in writing which is activated and maintained by anytotalitarian state implementing a model of unified, hierarchical and subordinate perception. The demagogic rhetoric of the literary criticism of the Soviet period is correlated with the tradition of bourgeois instrumental writing and moralizing thought. Demagogy in literary criticism is seen as a two-sided phenomenon which expressed the moral dualism of the Soviet subject. It was practised by ideologically exemplary critics demonstrating maximum loyalty to the occupying authorities - critics who at the same time displayed the false and artificial nature of their pathetic rhetoric and its discrepancy with what was actually being said. The paper expands on the most prominent features of demagogic rhetoric in literary criticism: the demand for socialist realism in literature, the promotion of Soviet humanism, the unity of dialectical logic, the "organic" fusion of politics and aesthetics, and the use of moralising mechanisms of control. [From the publication]

• Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika, 1945-2000 / Elena Baliutytė. Vilnius : LLTI, 2002. 295 p.
• Matricos nelaisvėje : sovietmečio lietuvių istoriografija (1944-1985) / Aurimas Švedas. Vilnius : Aidai, 2009. 335 p.