Meanings of madness in Lithuanian literature of the 1960s to the 1980s

LTStraipsnyje, remiantis lietuvių literatūriniu tekstų analizės duomenimis, modeliuojama beprotybės reikšmių tipologija, ieškoma sąsajų su lietuviškų mentalitetų kaitos panorama. Sovietmečio kūriniai (Juozo Glinskio Grasos namai, Juozo Marcinkevičiaus Erelnyčia, Juozo Grušo Pijus nebuvo protingas, Juozo Apučio Rudens žolė) interpretuojami kaip cenzūros apėjimo siekiančios tekstinės strategijos, legitimuojančios veikėjų teisę būti tiesos sakytojais ir visuomenės kritikais. Beprotybės romantizavimui oponuoja racionalus totalitarinės sistemos mechanizmų tyrinėjimas ir pavergto proto demaskavimas, beprotybės kaip sovietinės sistemos destrukcijos pasekmė (Kazys Saja, Icchokas Meras, Ričardas Gavelis). Išeivijos literatūroje pastebima tendencija beprotybę interpretuoti kaip autentiškumo raišką (Algirdas Landsbergis, Antanas Škėma), tačiau atpažįstamas ir kritinis požiūris, priešnuodis emigrantiniam nostalgiškumui (Kostas Ostrauskas). Daroma prielaida, kad protestantiškai tradicijai artimesnėse latvių ir estų literatūrose beprotybės tema nebuvusi tiek populiari. Lyginant Jaano Krosso romaną Imperatorius beprotis su Ezopo kalba parašytais lietuvių kūriniais, pripažįstamas Krosso analitinio diskurso ir daugialypio požiūrio į personažą pranašumas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Aesopo kalba; Beprotybė ir kvailystė; Cenzūra; Ezopinė kalba; Jurij Lotman; Jurijus Lotmanas; Lietuvių emigracijos literatūra; Lietuvos sovietinė literatūra; Modernizmas, Lietuvos išeivijos literatūra; Sovietinė lietuvių literatūra; Aesopic language; Censorship; Lithuanian Soviet literature; Lithuanian emigre literature; Madness and folly; Modernism; Yuri Lotman.

ENUsing data from the analysis of Lithuanian literary texts, this paper creates a typology of the meanings of madness and looks for links within the panorama of shifting Lithuanian mentalities. Works written during the Soviet period (Juozas Glinskis' Grasos namai, Juozas Marcinkevičius Erelnyčia, Juozas Grušas' Pijus nebuvo protingas, Juozas Aputis' Rudens žolė) are interpreted as textual strategies aimed at circumventing censorship and legitimising their characters' right to tell the truth and critique their society. The romanticization of madness is opposed by rational research into the mechanisms of the totalitarian system and the unmasking of the captive mind, as well as madness as an outcome of the destructive Soviet system (Saja, Meras, Gavelis). Although the works of emigre writers reveal a tendency to interpret madness as the expression of authenticity (Landsbergis, Škėma), a more critical approach – an antidote to emigre nostalgia – can also be observed (Ostrauskas). It is assumed that the theme of madness was not as popular in the literatures of Latvia and Estonia, which were closer to the Protestant tradition. A comparison of Jaan Kross' novel Hie Tsar's Madman with works by Lithuanian writers written in Acsopic language reveals the superiority of Kross' analytical discourse and a multifaceted attitude to the character. [From the publication]

• Ezopo kalba kaip teorinė sąvoka, arba kaip mums kalbėti apie sovietmečio literatūrą / Dalia Satkauskytė. Metai. 2007, Nr. 5, p. 102-103.
• Kita vertus… : straipsniai apie lietuvių literatūrą / Violeta Kelertienė. Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2006]. 310 p.