Dvaro vizija XX a. lenkų literatūroje

• The Vision of nobles’ estates in 20th century Polish literature
• Native manor through the eyes of a writer

LTLenkų literatūroje įsitvirtino lenkiško rojaus, esančio Lietuvoje, vizija, kuri tapo išeities tašku daugelio literatų kraštovaizdžio aprašymams. Lokalizuodami veiksmo vietą Lietuvoje kūrėjai dažnai suteikdavo jam kaimo idilės bruožų. Rojaus gyvenimas tęsėsi tol, kol tęsėsi senos šeimyninės tradicijos, pagal kurias gyventa istorinėje Lietuvoje. XX a. rašytojų vaizduotė irgi neišsivertė be istorinės Lietuvos. Lenkiško rojaus vizija neatskiriamai susijus su bajorų ir dvarininkų gyvenimo tema. Lenkų literatūroje ji užima centrinę vietą, o XX a. įgavo ypatingą pobūdį. Rašytojai, kurie ją vaizdavo, buvo kilę iš žemę praradusių ir bankrutavusių aristokratų. Ši literatūra gimė iš noro įamžinti savo išgyvenimus. Dvarininkija ir jos gyvenimo būdas tarpukariu ėmė virsti legenda. Dvaras lenkų kultūroje tapo didele vertybe, branginta įvairiomis gyvenimo valandomis, ypač nelaimių, praradimų akivaizdoje. Lenkų literatūroje lenkiškų namų dvejopa prasme – kaip „institucijos“ ir kaip „mito“ – pirmavaizdžiu tapo lietuviškas dvaras, aprašytas poemoje „Ponas Tadas“. Straipsnyje autorė iš arčiau žvelgia į dvarų paveikslus, susijusius su tam tikra geografiškai apibrėžta teritorija – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etnografinę Lietuvą. Tikslas – įsitikinti, ar Lietuvos lenkiško dvaro paveikslas atitinka idilišką įvaizdį. Atsakymo į aukščiau minėtą klausimą ieškota tokiuose kūriniuose, kaip Juozapo Veisenhofo „Sabalas ir mergelė“, Melchioro Vankovičiaus „Vaikėziški metai“ ir Czesławo Miłoszo „Isos slėnis“. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lenkų literatūra; Autobiografiniai romanai; Lenkų lietuviškasis mitas; Dvaras; Kaimas; Polish literature; Autobiographic novel; Polish myth of Lithuania; Estate; Village.

ENIn Polish literature there is a stereotype of a Polish paradise, located in Lithuania, which became the starting point for many authors’ pastoral themes. By setting the action in Lithuania, the authors often imbued their work with the characteristics of a rural idyll. This paradisiacal life continued for as long the old family traditions continued in the same way that they had been in historical Lithuania. 20th century Polish authors’ imagination could not get by without historical Lithuania. The stereotype of a Polish paradise in inseparably linked with the topic of the life of nobles and estate owners. In Polish literature it occupies a central place, and in the 20th century it acquired a particular characteristic. The writers who perpetuated this image came from aristocratic families that had lost their land and become bankrupt. This literature arose from a wish to immortalise their tribulations. Estate owners and their lifestyle become the stuff of legend in interwar Poland. Estates were seen as a very positive value in Polish culture, held dear in times of misfortune and loss. In Polish literature, the dual significance of a Polish home – as an institution and as a myth – had as its archetype the Lithuanian estate described in the poem Pan Tadeusz. In this article the author takes a closer look at the image of estates within a certain geographically defined territory – ethnographic Lithuania of the late 19th to early 20th century. Her aim is to ascertain whether the true picture of Polish estates in Lithuania matches the idyllic image. The answer to this question is sought in such works as Joseph Weisenhof’s “The Sable and the Maiden”, Melchior Wankowicz’s “The year of the Youth” and Czesław Miłosz’s “The Valley of the Isa”.