Laiko išbandymai poezijoje

LTStraipsnyje neapsiribojama svarstymu apie laiko sampratą Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje. Čia taip pat mėginama reflektuoti, kaip apskritai galima analizuoti laiką poezijoje, mat iki šiol literatūrologijoje sukurtas tik pasakojimo laikui skirtas analizės instrumentarijus. Išnagrinėjus, kaip transformuojasi laiko figūra nuo pirmojo iki paskutiniojo Nykos-Niliūno rinkinio, priešingai literatūros kritikoje paplitusiai nuomonei, paaiškėja, kad lietuvių poeto laiko supratimas ne visai sutampa su Martino Heideggerio ir Marcelio Prausto laiko samprata. Skirtingai nuo šių kūrėjų, Nyka-Niliūnas laiko praeigą suvokia vien kaip negatyvų, destruktyvų reiškinį. Laikas jam tolygus nebūčiai, tuštumai, mirčiai. Tokia laikui suteikiama semantinė vertė išlieka nepakitusi per visą Nykos-Niliūno poeziją. Kinta tik lyrinio subjekto santykis su laiku ir, atitinkamai, laiko įvaizdžiai: nuo laikrodžių laiko pereinama prie laiko kaip veiksmo aplinkybės; nuo laiko kaip veiksmo vietos – prie laiko, kuris pats veikia naikindamas; galiausiai naikinantis laikas transformuojasi j sunaikintą, paneigtą, mirusį laiką. Teigti laiko mirtį, išsivaduoti iš laiko – tai Nykai-Niliūnui reiškia tapti stoiškai abejingam laikrodžių ir kalendorių, išorinio pasaulio laikui. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Alfonsas Nyka-Niliūnas; Išorinio pasaulio (laikrodžių, kalendorių) laikas; Laikas; Laiko dinamika; Laiko figūra; Laiko samprata; Laiko statika; Lietuvių poezija; Vidinis sąmonės (sielos) laikas; Alfonsas Nyka-Niliūnas; Concept of time; Inner consciousness (soul) time; Lithuanian Poetry; The outside world (watch, calendar) time; Time; Time dynamics; Time static; Time to figure.

ENThe article is not limited to consideration of the time concept in poetry by Alfonsas Nyka-Niliūnas. It also tries to reflect on how time can be analysed in poetry in general, since, until now, only instrumentation for the analysis of narrative time has been created in the study of literature. Having analysed how the time figure is transformed from first to last collected works by Nyka-Niliūnas, in contrast to the opinion popular in literary criticism, it turns out that understanding of time by the Lithuanian poet is not quite the same as the concept of time by Martin Heidegger and Marcel Proust. Unlike these creators, Nyka-Niliūnas perceives time passage only as a negative, destructive phenomenon. For him, time is equivalent to non-existence, emptiness, death. Such semantic value given to time remains unchanged throughout poetry of Nyka-Niliūnas. Do change only the relationship of a lyrical subject with time and, correspondingly, images of time: clock time turns into time as a circumstance of action; time as a place of action – into time which acts by destroying; eventually, destroying time transforms into destroyed, denied, dead time. To state the death of time, to get rid of time – for Nyka-Niliūnas, this means to become stoically indifferent to time of clocks and calendars, outside world.