Et in Arcadia ego : nuo Nicolas Poussino iki Alfonso Nykos-Niliūno

LTStraipsnyje svarstoma Alfonso Nykos-Niliūno poezija modernumo ir ištikimybės tradicijai aspektu. Dėmesio centre - lotyniškoji „Žiemos elegijos“ eilutė et in Arcadia ego, jos prasmė bei paskirtis, galimos eilutės ištakos Nicolas Poussino „Arkadijos piemenų“ paveiksle. Lotyniškoji citata „Žiemos elegijoj“ išnyra kaip savitas Nykos-Niliūno mąstysenos elementas, savaip praturtintas atminties ir prarasties, būties ir nebūties kompleksas. Nyka-Niliūnas stipriai išgyvena visko laikinumą, tačiau prarasties sąmonę jis skandina ne lyriko prisiminimuose, bet sąmoningai stabdydamas realios patirties įspūdį. Pasitelkęs kintančias percepcijas, jis tradicinę elegiją atveria moderniai sąmonei būdingai distancijos, neatšaukiamo tapsmo, tolstančių referentų patirčiai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Alfonsas Nyka-Niliūnas; Būtis ir nebūtis; Elegija; Et in Arcadia ego; Laikas ir atmintis; Lietuvių poezija; Lyrika; Modernumas; Nicolas Poussin; Nicolas Poussinas; Prarastis; Alfonsas Nyka-Niliūnas; Being and non-being; Elegy; Et in Arcadia ego; Lithuanian Poetry; Loss; Lyric; Modernity; Nicolas Poussin; Time and Memory.

ENNyka-Niliūnas is generally known as a modern poet. While this view needs not to be challenged, taken as a whole his poetry shows two distinct strands, fidelity to the past and past traditions as well as the will to alter, indeed, to deconstruct inherited forms so as to achieve highly personal, modernistic modes of expression. This article focuses on a well known Latin phrase (et in Arcadia ego) that appears as a line of poetry in one of Nyka-Niliūnas' elegies. It explores the function and the meaning of the line, also its links to Nicolas Poussin's paintings. The elegy in question ("Winter's Elegy") maintains traces of the lyric mode; it also interprets time and memory in a way to affirm the inevitability of loss in a Heraclitian world where change is central to experience. But Nyka-Niliūnas also believes in the power of poetic words that fashion changing perceptions of the real into poetry that opens up to both loss and continuity, being and non-being. [From the publication]

• Alfonsas Nyka-Niliūnas: gyvenimo projektas / Arūnas Sverdiolas. Darbai ir dienos. 2015, t. 64, p. 48-75.
• Kultūrinės tapatybės refleksija vėlyvuosiuose Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentuose (2009–2012) ir Juliano Barneso esė knygoje „Gyvenimo lygmenys“ / Aurelija Mykolaitytė. Respectus philologicus. 2019, Nr. 36 (41), p. 99-109.