Knyga žemaičių christianizacijoje

LTDidieji istoriniai ar pasaulėžiūrų virsmai neišvengiamai yra lydimi ne tik ideologinių ar kultūrinių sukrėtimų, bet ir skaitlingų priemonių bei instrumentų tikslui pasiekti ar jam neutralizuoti. Ilgainiui tos priemonės ar jų reliktai tampa signaliniais ženklais, padedančiais atkurti ar, tiksliau, sukurti galbūt buvusios situacijos ar terpės vaizdinį. Todėl ir tiriant praeities dvasinės kultūros raidą, jos kitimus ir apraiškas būtina inventorizuoti bei analizuoti ir, atrodytų, „paraštinius“ reliktus. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti knygos, kaip modernizuojančios dvasinės ir kultūrinės priemonės, skverbimąsi į renesansinės Europos periferiją – apkrikštytąją Žemaitiją. Dėmesys telkiamas į ankstyvąsias bibliofilijos apraiškas tarp Žemaičių vyskupijos dvasininkų, į pirmuosius kunigų asmeninius knygų rinkinius, padedančius suvokti ar bent numanyti laikotarpio problemas, interesus ir kultūrines slinktis. Nors XV a. antrojoje pusėje Žemaitijoje jau būta pirmųjų neliturginių religinio turinio knygų rinkinėlių, tik XVI a. viduryje ima rastis, dvasininkų asmeniniai knygų rinkiniai ir jų gana sparčiai gausėja. Akivaizdu, kad Merkelio Giedraičio vykdyta realioji Žemaitijos christianizacija pareikalavo ir vienos svarbiausių priemonių šioje veikloje – knygos. Knyga visų pirma buvo suvokiama kaip dvasinės ir intelektualinės apsaugos, taip pat savišvietos priemonė. Krikščionybės specifika įgalina knygos būtinumą atokiausiose parapijose. O suformuotos Kražių ir Pašiaušės jėzuitų edukacinės bibliotekos jau žymi naują etapą Žemaitijos krikščioniškoje istorijoje.Reikšminiai žodžiai: Bibliofilija; Dvasininkas; Knyga; Knygos; Krikštas; Krikščionybė; Lietuvą; Merkelis Giedraitis; Rinkinys; XV-XVI a. Žemaitijos kultūra; Žemaitija (Samogitia); Žemaitijos vyskupystė; Žemaičių vyskupija; Bibliophilia; Book; Books; Christianity; Clergy; Collection; Lithaunia; Lithuania; Merkelis Giedraitis; Samogitia; Samogitian Diocese; The Culture of Samogitia (Žemaitija) in XV-XVI centuries; The book.

ENMajor historical and ideological transformations are inevitably accompanied by ideological and cultural changes as well as measures or instruments necessary to achieve or neutralise certain aims. With time, these measures or their relicts become signals, which help to recover, or to be more precise, to create an image of the former situation or environment. Therefore, when analysing the development of spiritual culture, its changes and manifestations, it is necessary to inventory and analyse those relicts, which seem to be “marginal”. This article seeks to reveal the penetration of books, as modernising spiritual and cultural measures, into the periphery of the Renaissance Europe – the Christianised Samogitia. Attention is focused on early expressions of bibliophilic attitudes among the clergy of the diocese of Samogitia, on the first priests’ personal book collections, which help to perceive the then problems, interests and cultural matters. Although, in the first half of the 15th c., there were first collections of religious books with non-liturgical content observed in Samogitia, only in the middle of the 16th c. personal book collections of clergymen emerge and grow rapidly. It is obvious that the real Christianisation of Samogitia implemented by Merkelis Giedraitis required book as one of the most important measures in these activities. Books were perceived as measures of spiritual and intellectual protection as well as means of self-education. The specifics of Christianity make books necessary even in most remote parishes. And Kražiai and Pašiaušės Jesuit educational libraries denote a new stage in the Christian history of Žemaitja.