Šveñtosios kalbos ir šventieji raidynai : pastabos apie jų statusą ir funkcionavimą LDK

LTStraipsnyje glaustai aptariamas sakraliųjų lotynų ir graikų kalbų bei alfabetų statusas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jų funkcionavimas ir sąryšis su „lingua vernacula“ (lenkų, lietuvių, rusėnų). Nurodoma šių kalbų gramatikų kaip universalaus kalbų provaizdžio ir jų racionalumo garanto reikšmė. Pateikiama pavyzdžių, kaip sakraliosios ir nacionalinės kalbos santykiavo tarpusavyje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rašymo meną kultivavo Rytų krikščionys (dar iki katalikiškojo krikšto – stačiatikių, o vėliau ir unitų Bažnyčia), apsčiai palikę liturginių bei hagiografinių tekstų nuorašų, taip pat ir vieną kitą knygą, kurią dabar pavadintume pasaulietine. Priėmus lotyniškąjį krikštą gudų rašmenų prestižas bent bažnytiniuose sluoksniuose ėmė menkti. XVII amžiaus antroje pusėje lotynišku alfabetu kai kada jau perteikiami ir bažnytine slavų kalba surašyti unitų liturginiai tekstai. Tai buvo ir įsitikinimo universaliu lotyniškojo alfabeto pobūdžiu rezultatas, ir vis labiau įsisąmoninamas europinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapatumas, kurio požymiu ir buvo lotyniški rašmenys. Nustatyti šventųjų raidynų ir kalbų statuso ir likimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bruožai liudija, kad sakraliosios kalbos pynėsi su kasdienėmis, kasdienės ėmė savo orumą iš tikro ar tariamo ryšio su sakraliosiomis, galiausiai ir vienas, ir kitas perteikiantys raidynai keitėsi vietomis ir galiausiai liudijo lotyniškojo alfabeto kaip europinio tapatumo ženklo įsigalėjimą.Reikšminiai žodžiai: Graikų kalba; Graikų kalba (abėcėlė); Gramatikos; Hebrajų kalba (abėcėlė); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL) XVI-XVIII a.; Lenkų kalba (abėcėlė); Lietuvių kalba (abėcėlė); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lotynų alfabetas; Lotynų kalba; Lotynų kalba (abėcėlė); Rusėnų kalba (abėcėlė); Senasis Testamentas; Tautinės kalbos; Teodoras Jevlašauskis; Šventasis raidynas; Šventoji kalba; European identity; GDL in the 16-18th centuries; Grammars; Greek (language and alphabet); Greek language; Hebrew (language and alphabet); Latin (language and alphabet); Latin alphabet; Latin language; Lingua vernacula; Lithuanian (language and alphabet); National languages; Polish (language and alphabet); Ruthenian (language and alphabet); Sacral alphabet; Sacral speech; Teodor Jewlaszewski; The Grand Duchy of Lithuania.

ENThe article discusses concisely the status of the sacral Latin and Greek languages and alphabets in the Grand Duchy of Lithuania, their functioning and relations with the lingua vernacula (Polish, Lithuanian, Ruthenian). The importance of the grammars of these languages as a universal preview of languages and a guarantee of their rationality is noted. Examples are provided about how the sacral and national languages interacted. It is revealed how the everyday languages maintained their dignity from the real and supposed ties with the sacral languages. Finally one and the other conveying alphabets changed places and eventually testified to the establishment of the Latin alphabet as a sign of European identity. [text from author]

• Literatūrologija / Literary Studies
• Istorija / History