"Vietiniai", "lenkiški" ir "lietuviški" papročiai. Šiaurės Lenkijos ir pietų Lietuvos jaunimo kultūra

LTTarp švenčių šventimo ir tapatumo formavimo procesų esama glaudaus ryšio. Todėl šiame straipsnyje kalendorinės šventės pasitelkiamos kaip įrankis analizuoti Šiaurės Lenkijos lietuvių gyvenamų vietovių paprotinės kultūros ir tapatumo politikos formavimą. Pasitelkiant jaunimo žiemos ir ankstyvo pavasario papročius, straipsnyje analizuojami Punsko apylinkėse ir Lazdijų bei Kalvarijos savivaldybėse gyvavę papročiai ir jų kaita nuo XX a. trečiojo dešimtmečio iki šių dienų. Palyginus įvairius Advento ir Gavėnios, Kalėdų ir Velykų, Užgavėnių ir Verbų papročius, teigiama, kad tarpukariu šiose vietovėse gyvavo panašūs papročiai. Socialistinėje Lenkijoje ir Sovietų Sąjungoje skyrėsi valdančiosios administracijos požiūris į religingumą ir su juo susijusius liaudiškus papročius. Sovietinėje Lietuvoje tradiciniai jaunimo papročiai nyko arba modifikavosi greičiau. Tautinio atgimimo laikais (1988–1990) daugelis šių papročių Lietuvoje buvo atgaivinti arba perimtos sovietmečiu modifikuotos papročių formos. Abiem atvejais papročiai beveik prarado lokalinį savitumą. Punsko apylinkių lietuviai sovietmečiu perėmė šiuos papročius ir dabar juos praktikuoja, prioritetą teikdami bendriems lietuviškiems, o ne lokaliniams, iš kartos į kartą perduotiems kultūros bruožams. Baigiant pažymima, kad dauguma kalendorinių papročių glaudžiai susiję su krikščioniškąja kultūra ir retai turi etninį charakterį. Papročio „lietuviškumas“ ar „lenkiškumas“ tėra tik stereotipinė paribio vietovėse gyvenančių žmonių suformuota charakteristika, padedanti tapatintis su viena ar kita etnine grupe.Reikšminiai žodžiai: Jaunimo kultūra; Lenkai; Lietuviai; Papročiai; Tapatumas; Šventės; Customs; Feasts; Holydays; Identity; Lithuanians; Poles; The youth culture.

ENThere is a close relation between celebrations and identity formation processes. Therefore, this article uses calendar celebrations as an instrument to analyse the formation of customary culture and identity policy in places inhabited by Lithuanians in Northern Poland. Looking at the winter and early spring customs of youth, the article analyses the customs of young Lithuanians living in the district of Punsk and the local governments of Lazdijai and Kalvarija and the development of the customs from the third decade of the 20th c. until today. Having compared various customs during Advent and lent, the holy celebrations of Christmas and Easter, the author claims that similar customs existed in these territories in the interwar period. The attitude of the ruling administrations in Socialist Poland and the Soviet Union to religious practices and the folk customs more or less related to them were different. In Soviet Lithuania the traditional youth customs disappeared or changed more rapidly. In the period of National Revival (1988–1990), many of these customs were restored or adapted forms modified during the Soviet period. In both cases the customs lost almost all local originality. During the Soviet period and especially today the Lithuanians in the area around Punsk are adopting these customs, giving priority to common Lithuanian and not local cultural traits passed from generation to generation. Finally, one must say that the majority of the calendar customs are closely tied with Christian culture and only rarely exhibit an ethnic character. The “Lithuanian” or “Polish” nature of customs is only a stereotype characterization formed by the people living in the border areas helping to identify themselves with one or another ethnic group.

• Etnologija / Ethnology
• Istorija / History