LTŠv. Kazimiero gerbimo ir atvaizdo istorija parodo, kad karalaičio Kazimiero kulto genezė, sklaida ir dinamika priklausė nuo tuo meto bažnytinio gyvenimo permainų, reformų ir aktualijų. Tačiau iki šiol nebuvo keliamas klausimas: kokiu būdu realiai valstybės nevaldęs ir karaliumi nepateptas princas įgijo valstybių globėjams šventiesiems valdovams būdingus bruožus bei funkcijas ir kaip jo gerbimas integruojasi į pamaldumo Europos šventiesiems valdovams tradiciją? Šis tyrimas leidžia konstatuoti, kad XVII a. šv. Kazimiero įtraukimas į šventųjų krikščionių valdovų, valstybių globėjų tarpą atskleidžia pagrindines potridentinės Katalikų bažnyčios nuostatas. XII a. subrendusi ir XVII a. naujai pražydusi gerbimo tradicija skelbia: 1. šventasis valdovas nulėmė savosios šalies christianizacijos istoriją ir jo dėka katalikybė įsitvirtino jaunoje krikščioniškoje valstybėje; 2. šventasis valdovas yra Kristaus karys ir Bažnyčios mokymui skelbti tinkantis dorybių veidrodis; 3. šventasis valstybės globėjas yra katalikų tikėjimo gynėjas, todėl jo pavyzdžiu sekdami karaliai nenuklys nuo tiesos kelio. Lenkijos-Lietuvos valdovams buvo aktualus jaunojo Jogailaičio parodytas gyvenimo ir šventos mirties pavyzdys; jį iškeldami jie naudojo laiko patikrintą šventųjų karalių gerbimo retoriką ir simboliką. XIV a. pabaigoje Lietuva su savo valdovais krikštytojais nebegalėjo pretenduoti į viduramžių šventųjų globėjų – valstybių krikštytojų „altorių garbę“, tačiau netrukus iš Lietuvos krikštytojų giminės kilęs karalaitis šv. Kazimieras užėmė vietą šalia šv. Stepono, šv. Vaclovo ir šv. Vladislovo.Reikšminiai žodžiai: Hagiografija; Ikonografija; Jogailaičiai (Jagiellonian dynasty); Kultas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Šv. Kazimieras; Šventasis valdovas; Šventųjų kultas; Cult of saints; Hagiography; Iconography; Saint ruler'cult'Jagiellonians'grand Duchy of Lithuania; St Caisimir.
ENThe history of worshipping and image of St. Casimir shows the genesis, dissemination and dynamics of the cult of Prince Casimir depended on the then changes, reforms and topicalities in the church life. However, so far, one question has remained untouched: how did the prince, who did not govern the state and never became its queen, acquire, and characteristics and functions typical to saint rulers, and how was the worshipping of him integrated into the tradition of worshipping of European saint rulers? This research allows claiming that the inclusion of St. Casimir into the list of saint Christian rulers in the 17th c. reveals the main provisions of the Catholic church. The new worshipping tradition, which matured in the 12th c. and revived in the 17th c., specifies: 1. The saint ruler determined the history of the Christianisation of the state thus helping the Catholicism to establish in a young Christian state; 2. the saint ruler is the worrier of the Christ; 3. the stain patron of the state in the protector of the catholic faith, therefore, those kings following his example will always know the right path. The life example of the young Jagiellon prince was relevant for rulers of the Lithuanian-Polish state. In the 14th c., Lithuania and its rulers could not claim to be rewarded with the honour of medieval saints, however, prince St. Casimir originating from the family, which had christened Lithuania, occupied a place near St. Stephen, St. Wacław and St. Władysław.