Kelmės ir Vaiguvos valsčių žydų bendruomenės ir jų žūtis 1941 m.

LTStraipsnyje aptariamos dviejų Žemaitijos valsčių – Kelmės ir Vaiguvos – žydų žudynės 1941 m. ir su jomis susijusių įvykių interpretavimo problemos. Atskleisti tikruosius žudynių kaltininkus sudėtinga, kadangi vokiečių okupacinė valdžia siekė nuslėpti savo vaidmenį vykdant žydų holokaustą ir kuo daugiau kaltės primesti vietos gyventojams. Be to, Sovietų Sąjungoje istorija buvo falsifikuojama, sovietų režimui neįtikę asmenys būdavo melagingai kaltinami prisidėję prie holokausto. Tiriant žydų žudynes remiamasi ne tik istorikų darbais, enciklopedijomis, bet ir liudininkų atsiminimais, apklausų protokolais ir kitais šaltiniais. 1941 m. Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą, naciai Kelmėje izoliavo žydus nuo kitų vietos gyventojų ir įsteigė žydų getą. Tuo tarpu Vaiguvoje, kur žydų bendruomenė buvo žymiai mažesnė nei Kelmėje (1941 m. vasarą turėjo mažiau nei šimtą narių), žydų getas nebuvo įkurtas beveik iki pat žudynių pradžios. 1941 m. liepos 29 d. ir rugpjūčio 22 d. buvo įvykdytos dvi masinės egzekucijos, per kurias iš viso galėjo būti nužudyta apie 1250–1300 abiejų valsčių žydų. Nemažai lietuvių stengėsi padėti žydams išsigelbėti nuo sunaikinimo. Kita vertus, naciams talkinusių ir prie žydų žudynių prisidėjusių lietuvių skaičius laikui bėgant vis mažėjo arba jie nebe taip uoliai vykdė okupantų įsakymus. Net ir atlikus tyrimą lieka neaišku, kuris nacių operatyvinis padalinys persekiojo ir žudė Kelmės ir Vaiguvos žydus, kur buvo laikinoji to padalinio buveinė. Taip pat nepavyko išspręsti dalies statistikos problemų, susijusių su žydų žudynėmis prie Kelmės bei kitur.Reikšminiai žodžiai: 1941; Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Holokaustas; Kelmė; Vaiguva; Vokiečių okupacija; Žydų bendruomenė; Žydų bendruomenės; 1941; German occupation; Holocaust; Jewish communites; Jewish communities; Kelme; Kelmė; Vaiguva; WWII; World War II.

ENThe article discusses the Jewish massacre in 1941 in Kelmė and Vaiguva, the two municipalities of Žemaitija, and the issues of interpretation related to the events. It is complex to disclose the real perpetuates of the massacre, because the German occupying force seemed to conceal their role carrying out the Holocaust of the Jews and imposed as much guilt as possible to the local residents. Furthermore, history in the Soviet Union was falsified; persons, who displeased Soviet regime, were falsely accused for contributing to the Holocaust. The analysis of the Jewish massacre refers not only to the works of the historians and encyclopaedias, but also to the memoirs of witnesses, survey protocols and other sources. When German military occupied Lithuania in 1941, Nazis isolated the Jews from other local residents in Kelmė and set up the Jewish ghetto. Meanwhile in Vaiguva, where the community of the Jews was significantly lower than in Kelmė (it had less than a hundred members in the summer of 1941), Jewish Ghetto was not set up almost until the beginning of the massacre. Two mass executions were fulfilled on 29th of July and on 22nd of August in 1941, altogether about 1250-1300 of Jews from both municipalities might have been murdered. Many Lithuanians attempted to help the Jews to save themselves from destruction. On the other hand, the number of Lithuanians, who assisted Nazi and contributed to the massacre, lowered over time or they executed the orders of the occupants' with less diligence. Even after carrying out the research, it remains unclear, on which Nazi operational unit persecuted and murdered the Jews of Kelmė and Vaiguva and where was the temporary station of that unit. In addition, part of the statistical issues related with the Jewish massacre near Kelmė and elsewhere failed to be resolve.