Turgus 1988-1991 metų lietuvių poezijoje

LTStraipsnyje tyrinėjama „komercializuoto“ laikotarpio (1988-1990) poezija turgaus raiškos ir semantikos aspektu. Straipsnio idėją pasufleravo L. Jakonytės studija „Rašytojo socialumas“, kurioje pastebima 1988-1991 m. poezijoje buvus literatūrinės konjunktūros ir komercializacijos temų. Analizuojamoje poezijoje turgus įgyja nemažai perkeltinių reikšmių, o priklausydamas profaniškajai gyvenimo sferai, neretai yra priešinamas sakraliajai. Poezijoje akcentuojama turgaus vieta poetiniuose miestų žemėlapiuose; turgaus ir sakraliųjų vietų įtampos, sąveikos; turgaus ir poeto (poezijos) santykis (sankirtos). Skaitant V. Kukulo, J. Vaičiūnaitės, A. A. Jonyno, E. Ališankos kūrinius akivaizdžiai matyti dvi aiškios tendencijos: žvelgiama į turgų kaip į neatsiejamą miesto dalį, į turgų, kurio judėjimas, triukšmas ir net chaosas tampa miesto gyvastingumą žyminčiu ženklu (V. Kukulo „Išėję miestai“). Antras, daug aiškesnis turgaus punktyras yra bandymas turgų supriešinti su sakraliąja erdve, o šių dviejų vietų ir objektų pasikeitimas vietomis matomas kaip apokalipsės ženklas (A. A. Jonyno „Turgus“). Turgaus žmogus, kaip rodo tyrinėtų kūrinių logika, yra tarsi a priori už miesto ribų, tarsi priklauso kažkokiai kitai, ypatingai subkultūrai. Žmogui, įėjusiam į turgų, nepavyksta išlikti „nesusitepusiam“ turgumi, o tokie mėginimai vertinami negailint ironijos. Antra vertus, matoma visa paradigma eilėraščių, kuriuose žmonės, priklausydami turgui netikėtai atveria savo tikrąjį, ne turgininko, bet dieviškumo žymės palytėtą veidą (J. Vaičiūnaitės „Verbų dirbėja“, E. Karnauskaitės „Moters portretas“).Reikšminiai žodžiai: Apokaliptinis ženklas; Poezijos komercializacija; Sankirtos; Sąveikos; Turgaus chaosas kaip; Turgaus chaosas kaip apokaliptinis ženklas; Turgus; Turgus ir šventovė; Turgus ir šventovė: sąveikos, sankirtos, įtampos; Turgus poetinėje kartografijoje; Įtampos, turgus poetinėje kartografijoje; Commercialization of poetry; Interactions; Intercrossing; Market; Market and sanctuary; Market and sanctuary: interactions, intercrossing, tensions; Market in poetic cartography; Tensions; The chaos of market as apocalyptic sign.

ENThe article analyses the poetry of the “commercialised” period (1988–1990) with regard to market presentation and semantics. The idea of the article was suggested by Loreta Jakonytė’s study “Rašytojo socialumas” [Writer’s Sociality], which emphasises the period 1988–1991 when, in Lithuanian poetry, the themes of literary conjuncture and commercialisation were present. In the analysed poetry the market acquires a lot of figurative meanings, and as an element of the profane sphere of life, it is often stands in opposition to the sacral one. The poetry highlights the place of the market in poetic maps of cities; the tensions and interactions of market and sacral places; the relation (intercrossing) between the market and the poet. While reading the works by different authors, two distinct tendencies become evident: The market is seen as an inseparable part of the city, the movement, noise and even chaos of which become a sign marking the vitality of the city (Valdemaras Kukulas “Įšėję miestai)”. The second, a much clearer line of market, is an attempt to oppose market to the sacral place, and the changing of places of these two is seen as a sign of an apocalypse (A.A. Jonynas “Turgus)”. As the logic of the investigated works shows, the marketer – the one who sells and the one who goes to the market is as if a priori beyond the border of the town, as if belonging to some other special subculture. A man who enters the market is already marked by the market, he cannot remain “clean” as before entering, and all attempts to keep this cleanness are evaluated with irony. On the other hand, there is a whole paradigm of poems, in which the people, belonging to the market, suddenly open their real face, not a face of a marketer, but the face marked by the divinity (Judita Vaičiūnaitė “Verbų dirbėja”, Elena Karnauskaitės “Moters portretas”).