Lietuvių romano istorija kaip antiromano istorija

LTStraipsnyje mėginama perskaityti lietuvių romano istoriją kaip antiromano istoriją. Tai daroma apmąstant teorinius ir istorinius antiromano duomenis Hanso Roberto Jausso recepcijos teorijos kontekste. Termino antiromanas analizė parodė, kad jis dažniausiai tapatinamas su prancūzų „naujuoju romanu“. Tačiau straipsnyje laikomasi pozicijos, kad minėtas romanas yra tik viena iš antiromano versijų. Antiromanas apibrėžtinas kaip novatoriškas, eksperimentuojantis, metaliteratūrinis romanas, laužantis ir griaunantis tradicinio romano poetiką ir siūlantis tam tikrą romano modelį. Lietuvių antiromanais laikytini Antano Škėmos „Balta drobulė“ (1958), Icchoko Mero „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“ (1976), Sauliaus Tomo Kondroto romanai „Žalčio žvilgsnis“ (1981), „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ (1985), Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (1989), Ramūno Kasparavičiaus romanai „Keturių sesučių darželis“ ir „Lietuvių Laimos teismas“ (1998). Šie antiromanai gimsta iš rašytojo, kuris pirmiausia yra skaitytojas, lūkesčių horizonto, kuris paprastai nesutampa su daugumos skaitytojų lūkesčiais. Visiems romanistams bendra tai, kad jie sąmoningai eksperimentuoja, griauna dominuojantį realistinio romano modelį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antiromanas; Istorija; Literatūra; Lūkesčių horizontas; Recepcijos teorija; Anti-novel; History; Horizon of expectations; Literature; Reception theory; Story.

ENThe article attempts to read the history of the Lithuanian novel as the history of the antinovel. This is carried out by considering theoretical and historical data of the anti-novel in the context of the reception theory by Hans Robert Jauss. The analysis of the term "antinovel" has shown that it is usually identified with the French "nouveau roman". However, the article maintains the position that the novel mentioned is only one of the versions of the anti-novel. The anti-novel is highlighted as an innovative, experimenting, meta-literary novel that violates and disrupts the poetics of the traditional novel and suggests a certain model of a novel. The following novels are considered as Lithuanian anti-novels: "Balta drobulė" (1958) by Antanas Škėma, "Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius" (1976) by Icchokas Meras, "Žalčio žvilgsnis" (1981), "Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą" (1985) by Saulius Tomas Kondrotas, "Vilniaus pokeris" (1989) by Ričardas Gavelis, "Keturių sesučių darželis", "LietuviųLaimos teismas" (1998) by Ramūnas Kasparavičius. These anti-novels are born from the horizon of expectations of a writer who, first of all, is a reader; this horizon usually does not coincide with expectations of the majority of readers. All novel writers have in common that they consciously experiment and violate the prevailing model of the realistic novel. [From the publication]