Apie Janinos Degutytės epistoliką, arba kaip buvo rašomi laiškai

LTŠis straipsnis radosi iš gana ilgo Janinos Degutytės epistolikos rinkimo, skaitymo, tvarkymo, tyrimo. Poetės laiškai labai skirtingi savo intensyvumu, kurį lemia laiško rašymo laikotarpis, taip pat asmuo, kuriam rašoma. Nuo asmens priklauso ir temos, rūpesčiai išskleidžiami laiškuose, su vienomis bičiulėmis aptariamos rašymo, rašytojos tapatybės problemos, su kitomis labiau įsileidžiama į kasdienybės, darbo rūpesčius. Straipsnyje aptariami ankstyvieji laiškai studijų metų bičiulėms ir klasės draugei iš Kauno. Žinoma, kaip suvokimo kontekstas ar detalės dalyvauja visa šiuo metu turima korespondencija. Ankstyvojo laikotarpio Janinos Degutytės korespondencija iškalbiai pasakoja savojo laiko gyvenimo formas. Leidžia iš arti, per konkrečią situaciją pamatyti, kaip pasitikėjimo pagrindu steigėsi bendrijos, kurios veikė kaip prasmių suradimo ir išlaikymo struktūra. Ši korespondencija rodo, kad laiškas buvo būdas sukurti terpę, kurioje klausimas-atsakymas turi prasmę, tai refleksijos ir savirefleksijos forma. Neatrašymas, laiško negavimas gali sukelti pyktį, savęs ištrynimo, buvimo periferijoje intensyvesnį jutimą. Laiškas suvokiamas kaip gyvenamojo pasaulio tinklo išlaikymas, savos tapatybės ir, sakyčiau, savo egzistavimo pasaulyje patvirtinimas: gaunu laišką, vadinasi, dar esu. Kitų elgesys sukuria terpę, kad joje būtų galima suprasti ir orientuotis, tokia orientacijos ir savisteigos terpė pasaulyje aptartuose laiškuose yra Vilniaus atsiminimas ir komunikavimas su buvusio gyvenamojo pasaulio „kitais“ bendros atminties ir pasaulio supratimo pagrindu.Reikšminiai žodžiai: Epistolika; Interpretacinė bendrija; Janina Degutytė; Komunikacija; Laiškai; Literatūra; Sovietmetis; Communication; Epistolary genre; Interpretation community; Janina Degutytė; Letters; Lithuanian Literature; Soviet period.

ENThe article considers a poetess’s, Janina Degutytė (1928–1990), epistolary inheritance belonging to Lithuanian literature of the Soviet period (letters written within period of 1955–1988). According to Jurij Lotman, a narrative style of these letters is treated as a "dialect of the memory". The letter is being analyzed as an everyday talk practice, reflecting the circulation of the appropriate cultural area meanings and a person, writing this letter is considered as a subject being deeply inside the situation, involved in the process of imagination and interpretation. In the article, most attention is paid to the letters of the early period written by the poetess when she was working as a provincial teacher (1955–1958). The article discusses how the communication-interpretation communities formed during the period of studies at the Vilnius University of which the members have settled in different Lithuanian villages are able to maintain relations established, describe a new social space and how they are acting inside it. All the community members consider themselves as the cultural world’s representatives appeared in anti-cultural space: being different, they are unable to communicate with a new living environment. The correspondents are acting in a province based on quixotic principle, trying to create the world of their own values. However, in their letters they describe the province as a non-communicative environment, and cultural personal activity – as futile efforts left without any feedback. Therefore, the letter becomes an important means to maintain relations built in the communicative and living world. [From the publication]