Белорусские житийные иконы и их агиографические источники

LTStraipsnis skirtas XVII–XVIII a. Baltarusijos šventųjų gyvenimo ikonų tyrimui. Tokių ikonų yra išlikę nedaug. Negausi ir hagiografinė literatūra, žinoma Baltarusijos žemėse nuo XIV a. Geriausiu jos pavyzdžiu galima laikyti Šv. Eufrosinijos Polockietės gyvenimą, bet šios šventosios gyvenimo scenų ikonos nežinomos. 1489 m. Kamianece parašyta Četja-Menėja, kurioje tyrinėtojai įvertino atidų požiūrį į senuosius pirmtakų tekstus. XVI a. viduryje Naugardo metropolitas sudarė Četja-Menėjas, tikriausiai skaitytas ir Baltarusijos žemės, XVII a. antroje pusėje sutrumpintai išversti Petro Skargos šventųjų gyvenimai. XVIII a. pradžioje Abiejų Tautų Respublikos bazilijonai ėmėsi kurti savo paterikoną. 1771 m. Vilniuje išleistas dvitomis Bazilijonų menologijus. Puikus šventosios gyvenimo atvaizdo pavyzdys – Baltarusijos ikona „Šv. Paraskevija“ iš Bezdežo, nutapyta 1659 m. Išplėtotų gyvenimo scenų turinį aiškina įrašai kirilika. XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje tapo ypač gerbiamas Egipto atsiskyrėlis šv. Anupras. Jo „Gyvenimą“, kurį sudarė Bycenio vienuolyno vyresnysis Juozapas Petkevičius, 1686 m. lenkų kalba išleido Vilniaus jėzuitai, o 1696 m. Supraslės bazilijonai parengė baltarusišką variantą. Petkevičiaus knyga greičiausiai buvo žinoma dailininkui, sukūrusiam unikalų XVIII a. vidurio altorinį paveikslą „Šv. Anupras ir jo gyvenimo scenos“ iš Lietuvos Brastos apylinkių. Jame yra 14 šventojo gyvenimo scenų; jų neįprastas komponavimas be įrašų apsunkina scenų aiškinimą ir jų lyginimą su literatūrinio šaltinio epizodais.Reikšminiai žodžiai: Baltarusijos religinė tapyba; Hagiografija; Hagiografiniai šaltiniai; Ikona; Ikonos; Šventieji; Šventųjų gyvenimo ikonos; Belarussian confessional fine art; Hagiographic sources; Hagiography; Icon; Icons; Icons of saint persons; Sainthoods; Baltarusija (Belarus).

ENThe article is dedicated to the research of Belarusian hagiographical icons of the seventeenth and eighteenth centuries. The number of such extant icons is limited. Hagiographical literature, which has been known in Belarusian lands since the fourteenth century, is also sparse. The hagiography of St. Euphrosyne of Polatsk can be considered as its best example, but no hagiography scenes of this saint are known. The Great Menaion Reader, in which researches evaluated a careful approach to the ancient predecessors’ texts, was painted in Kamianets in 1489. In the middle of the sixteenth century, the Metropolitan of Novgorod made the Great Menaion Reader which, apparently was also read in Belarusian lands. In the second half of the seventeenth century, a shortened translation of Piotr Skarga’s hagiography was made. At the beginning of the eighteenth century, Basilians of the Commonwealth of Both Nations began to create their own Patericon. In 1771, the two-volume Basilian phenomenology was issued in Vilnius. The Belarusian icon St. Paraskeyeva from Bezdzhev, painted in 1659, is an excellent example of a hagiography image. The content of the expanded life scenes is explained in the Cyrillic alphabet. In the eighteenth century, the Egyptian hermit St. Anupras became especially respected in the Commonwealth of Both Nations. His hagiography, which was drawn up by Juozapas Petkevičius, Senior, was issued in the Polish language by Vilnius Jesuits in 1696. Suprasl Basilians prepared a Belarusian version. Petkevičius’ book was most likely known to the artist who created the unique altar painting “St. Anupras and his Hagiography Scenes” from the Lithuanian Brasta area in the middle of the eighteenth century. It contains 14 hagiography scenes; their unusual arrangement without inspiration makes the interpretation of the scenes and there comparison with the episodes of the literature sources more complicated.