Dangiškieji gydytojai : XIX amžiaus pabaigos barokiniai lietuvių didaktai (Juozas Antanavičius, Serafinas Laurynas Kušeliauskas, Martynas Sederavičius, antanas Vytartas)

LTŽymiausias lietuviškas mirties temos veikalas Mykolo Olševskio „Broma atverta ing viečnastį“ (1753) iki XIX amžiaus vidurio buvo perleidžiamas daugelį kartų. Jis formavo populiarią, barokine raiška pagrįstą lietuvišką „mirimo meno“ literatūros tradiciją. Tačiau nuo lietuviškos spaudos draudimo pradžios tokia literatūra nebebuvo leidžiama, nors jos poreikis buvo juntamas. Atsižvelgdami į šios tematikos literatūros trūkumą, XIX amžiaus aštuntame devintame dešimtmetyje veiklos ėmėsi Sudargo klebonijos aplinkos autoriai Martynas Sederavičius, Serafinas Laurynas Kušeliauskas, Juozas Antanvičius ir Antanas Vytartas, iš viso išleidę apie penkiasdešimt veikalų. Straipsnyje tiriama šių autorių literatūrinė ir leidybinė veikla, jos tikslai, mirties tematikos knygų („Liekarstas nuog baimės smerties. Balsas dūšių čyščiaus“, 1880?; „Gydyklos nuo baimės smerčio“, 1886; „Garsas apie baisybes dienos sūdo ir kankinimai pragariniai, 1888) rašymo, vertimo ir rengimo būdai. Sudargo aplinkos autoriams nekilo nei originalumo, nei plagiato klausimas, jie nekreipė dėmesio į savo šaltinių autorystę, jų veikalai neturėjo jokių literatūrinių pretenzijų, bet tai ir nebuvo jų tikslas. Jie siekė vien religinės praktikos tikslų, katalikų tikėjimo puoselėjimo, religinio švietimo ir aprūpinti skaitytojus lietuviška religine literatūra. Originalių literatūros veikalų nė vienas iš Sudargo autorių neparašė, tačiau neabejotinai fenomenalu tai, kad spaudos draudimo laikais Sudargo klebonijoje ilgus metus buvo rengiamos lietuviškos knygos.Reikšminiai žodžiai: Antanas Vytartas; Barokas; Didaktika; Juozas Antanavičius; Knygų leidyba; Martynas Sederavičius; Mirties refleksija; Mykolas Olševskis; Nuodėmės; Pragaro kančios; Serafimas Laurynas Kušeliauskas, Martynas Sederavičius; Serafinas Laurynas Kušeliauskas; Spaudos draudimas; XIX a. pabaigos lietuvių literatūra; XVIII-XIX a. lietuvių literatūra; Antanas Vytartas; Ban on Lithuanian press; Baroque; Baroque Lithuanian Didacts of the Late 19th Century; Book publishing; Juozas Antanavičius; Lithuanian literature (XVIII-XIX century); Martynas Sederavičius, Antanas Vytartas; Mykolas Olševskis; Publication of books; Reflection of death; Serafimas Laurynas Kušeliauskas, Martynas Sederavičius; Serafinas Laurynas Kušeliauskas; Sin; Sins; Sufferings in hell; The reflection of death; Tortures in hell.

ENThe most remarkable Lithuanian literature work on the theme of death “Broma atverta ing viečnastį” was created by Mykolas Olševskis in 1753 and was edited for many times until the mid 19th c. It formed the popular Lithuanian tradition of literature on the “art of dying” based on Baroque expression. However, from the beginning of the ban on Lithuanian press, this kind of literature was not published although the need for it existed. Bearing in mind the shortage of literature on these themes, in the 8th–9th decade of the 19th c., four authors from the Sudargas presbytery – M. Sederavičius, S. Laurynas Kušeliauskas, J. Antanavičius and A. Vytartas, began to work with this kind of literature and published about 50 publications. The article analyses literature and publishing activities of these authors, their goals, and the methods of writing, translation and publication of books on the theme of death (“Liekarstas nuog baimės smerties. Balsas dūšių čyščiaus” [Remedy for a Fear of Death. The Voice of the Purgatory’s Souls], 1880?; “Gydyklos nuo baimės smerčio”, [Infirmary for a fear of Death]1886). The authors of Sudargas lacked originality, did not respect authorship and did not pay any attention to the authorship of their sources. Their works did not have any literary claims, and it was not the authors’ goal. They sought mere practical religious goals aimed at fostering Catholic belief, religious education and provision of readers with Lithuanian religious literature. None of the Sudargas authors mentioned the authors of original literature works, however, there is no doubt that the fact that Lithuanian books were written in the Sudargas presbytery during the ban on Lithuanian press was a phenomenal fact.