Vosyliaus Sezemano gnoseologijos linkmės

LTStraipsnyje tyrinėjamas Vosyliaus Sezemano filosofijos problemų ratas, kurio centras yra gnoseologija. Viena iš svarbiausių Sezemano filosofinės veiklos krypčių buvo tyrinėti pažinimo problemą kaip universalią ir kritiškai analizuoti pagrindines tradicinės gnoseologijos nuostatas. Straipsnyje aiškinamas būties ir pažinimo, realios ir idealios būties santykis Sezemano gnoseologinėje filosofijoje. Jo idėjos apžvelgiamos įtakingiausių to meto Vakarų Europos filosofinių mokyklų kontekste. Darbe atskleidžiama, kad Sezemanas į gnoseologiją įjungė savęs pažinimo problemą. Taip jo gnoseologijoje atsirado vadinamoji psichinė būtis, iš kurios kilo dalykinio ir nedalykinio žinojimo pagrindimas. Svarstant apie gnoseologinę žinojimo esmę išnyko subjekto ir objekto priešprieša. Todėl problemiška tapo ir pati gnoseologijos galimybė. Sezemanas pripažino, kad naujosios gnoseologijos atrama galėtų tapti filosofinė antropologija. Pastarosios kūrimą skatino jo prieitos išvados: pažinimo problema kartu yra žmogaus prigimties problema, individas neturi jokio visiškai nekintamo branduolio, jis yra socialinė ir istorinė būtybė, o tas pasaulis, kurį žmogus pažįsta, yra jo paties pasaulis. Tas pasaulis, kuris pažįstamas, prieš tai yra sukuriamas. Sezemanas, remdamasis filosofinės antropologijos principais, gnoseologinės problematikos pertvarkymą suformulavo kaip svarbų uždavinį. Filosofas užčiuopė visiškai naujas filosofijos ir gnoseologijos problemas.Reikšminiai žodžiai: Būtis; Empirizmas; Fenomenologija; Filosofijos istorija; Gnoseologija; Idealizmas; Logika; Realizmas; Sezemanas; Vosylius Sezemanas; Being; Empirical phenomenology; Gnosiology; History of philosophy; Idealism; Logic; Realism; Sesemann, epistemology; Vosylius Sezemanas.

ENThe article analyses Vasily Seseman’s cycle of philosophical problems, the centre of which is gnoseology. One of the main directions of Vasily Seseman’s activities was to study the problem of cognition as a universal problem and to analyse the main provisions of traditional gnoseology. The article discusses the interaction of existence and cognition and the real and ideal existence in Seseman’s gnoseological philosophy. His ideas are reviewed in the context of the then most influential philosophical schools of the Western Europe. The work reveals the fact that Seseman included the problem of self-cognition into gnoseology. Thus a so-called psychical existence emerged in his gnoseology, which became the ground for justification of objective and non-objective knowledge. When considering the essence of the gnoseological knowledge, the opposition between the subject and the object vanished. This made the possibility of gnoseology itself problematic. Seseman acknowledged that the new gnoseology could be based on philosophical anthropology. The creation of the latter was encouraged by his conclusions: the problem of cognition is a problem of human nature. An individual does not have any unchangeable core. It a social and historical being, and the world the human being perceives is his world. The world which is perceived is created before. Based on principles of philosophical anthropology, Seseman formulated the restructuration of problems of gnoseology as an important objective. The philosopher approached totally new problems of philosophy and gnoseology.