From Paris to Kaunas : neo-traditionalism in Lithuanian art of the 1930s

LTŠio straipsnio pagrindas – pranešimas, skaitytas konferencijoje „Interpretuojant praeitį: tradicinės meninės kryptys Centrinėje ir Rytų Europoje 1920 ir 1930 metais“, kurią organizavo Varšuvos Jagiellonian meno istorijos institutas 2006 m. rugsėjo 21-23 d. Vienas iš pagrindinių konferencijos organizatorių tikslų buvo užpildyti spragą moderniojo meno istorijoje, diskutuojant apie klasicizmo ir realizmo atgimimą Centrinėje Europoje 1920 ir 1930 m. Šiame kontekste svarbu straipsnyje aptarti pagrindines kryptis kiekvienos šalies meno evoliucijoje, tačiau jas sunku įvertinti be jų konkrečios būklės žinių ir be pačių meno kūrinių, kurie aiškiai yra pagrindinis meno istorikų tyrimų objektas. Lietuvos menas nuo tarpukario laikotarpio nebuvo pristatomas už mūsų šalies ribų, todėl vienas iš tikslų yra pristatyti jį kaip naują temą meno kritikos tyrinėjimuose. Šio straipsnio tikslas atspindi du probleminius Lietuvos meno 1920 ir 1930 m. aspektus, kurie glaudžiai siejosi su konferencijos tema. Pavadinimo pradžia – Nuo Paryžiaus iki Kauno – nurodo, kad pirma analizuojamos „prancūziškos pamokos“, kurias gavo Lietuvos menininkai Paryžiuje (trumpai aprašoma kur studijavo Lietuvos menininkai ir ko jie mokėsi, siekdami patobulinti savo žinias Paryžiuje). Antra pavadinimo dalis – neo-tradicionalizmas Lietuvos mene 1930 m. – atskleidžia kaip šios pamokos buvo pritaikytos Lietuvoje (kitaip tariant, antroji dalis pristato lokalinę neo-tradicionalizmo versiją, pagrįstą tų „prancūziškų pamokų“ patirtimi).Reikšminiai žodžiai: Dailės kryptys; Dailėtyra; Kaunas; Lietuvių meno istorija; Lietuvos dailė 1918–1940; Lietuvos dailės istorija; Lietuvos kultūros istorija 1918–1940; Meno parodos; Meno žurnalai; Menotyra; Modernizmas; Nacionalinis menas; Neotradicionalizmas; Paryžius; Prancūzų dailė ir jos įtaka Lietuvai; Prancūzų–lietuvių kultūriniai ryšiai; Tarpkultūriniai mainai; Tarpukario kultūrinis gyvenimas Kaune; Tarpukario menas; Tradicija; Art criticism; Art exhibitions; Art magazines; Art trends; French art and its impact on Lithuania; French–Lithuanian cultural relations; History of Lithuanian culture in 1918–1940; History of Lithuanian painting in 1918–1940; History of painting; Intercultural exchange; Interwar period art; Kaunas; Lithuanian art history; Modernism; National art; Neo-traditionalism; Paris; Tradition.

ENThe basis of this article is a report delivered at the conference “Interpreting the Past: Traditional Artistic Direction in the Central and Eastern Europe in 1920 and 1930”, which was organised by the Institute of Art in the Jagiellonian University on 21–23 September 2006. One of the main aims of the organisers of the conference was to fill the gap in the history of modern art by discussing about the revival of the Classicism and Realism in the Central Europe in 1920 and 1930. Within this context, it is important to discuss in this article the main directions in the art evolution of each state. However, it is difficult to evaluate them without any specific knowledge about their condition and the works of art, which are the main object of studies of historians of art. The art of Lithuania of the interwar period has not been presented outside our country; therefore, one of the aims was to present it as a new topic in art criticism studies. The aim of this article reflects two problematic aspects of the art of Lithuania in 1920 and 1930, which are closely related to the theme of the conference. The beginning of the title, i.e. from Paris to Kaunas, shows that the “French lessons” received by Lithuanian artists in Paris are analysed (the place and subject of the studies of Lithuanian artists seeking to improve their skills in Paris are briefly described). The second part of the title, i.e. neo-traditionalism in the art of Lithuania in 1930, reveals the way these lessons were applied in Lithuania (in other words, the second part presents the local neo-traditional version based on those “French lessons)”.