1939-ieji: lietuviai "atranda" Vilnių arba kolektyvinės atminties erdvės kūrimas atgautoje sostinėje

LTNacionalinis diskursas reikalauja turėti „politinius namus“ tautinės valstybės forma. Kai tikslas pasiektas, tuomet sostinės erdvėje, veikiant kolektyvinės atminties vaizdiniams, programiškai materializuojasi nacionalinės istorijos naratyvas. Taigi Vilnius, kaip dera istorinei sostinei, turėjo tapti centrine kolektyvinės atminties vieta tarpukario Lietuvos Respublikos piliečiams. Tačiau Vilnius beveik du dešimtmečius buvo Lenkijos valdžioje, tad lietuviškas nacionalizmas šiame mieste neturėjo galimybės sukurti nacionalinio kolektyvinės atminties panteono – jis kurtas laikinąją Lietuvos sostine tapusiame Kaune. 1939 m. atgavus Vilnių, Lietuvos valdžia stengėsi kuo greičiau jį paversti integralia Lietuvos dalimi ir grąžinti tikros sostinės vardą. Tam reikėjo ne tik įdiegti lietuviškus vardus ir kalbą miesto erdvėje, bet įtraukti jį į nacionalinės istorijos naratyvą. Pakeisti gatvių vardai, simbolinių atminties vietų sukūrimas, kultūros paveldo tikslinė aktualizacija, muziejų steigimas formavo kolektyvinės atminties erdves. Planuota, kad centrine kolektyvinės atminties vieta Lietuvoje bus Gedimino pilis Vilniuje. Miesto atgavimas ir kolektyvinės atminties vietų kūrimas aktualizavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kultą. Nepriklausomybės praradimo išvakarėse (1940 m. birželio mėn.) Vilnius jau buvo spėjęs įgyti išorinį lietuviškumą, o jo erdvėje padėti nacionalinės kolektyvinės atminties raiškos pamatai. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Didžiojo kunigaikščio Gedimino kultas; Gatvėvardžiai; Kolektyvinė atmintis; Kultūrinis paveldas; Lietuvių nacionalizmas; Simbolinės atminties vietos; Vilniaus lituanizacija; Vilnius, miesto erdvės; Collective memory; Cultural heritage; Lithuanian nationalism; Street names; Symbolic spaces of remmembrance; The cult of Grand Duce Gediminas; Urban spaces; Vilnius; Vilnius' Lithuanisation.

ENNational discourse aims at establishment of a "political home" in a form of a nation state. When this aim is reached, a master narrative of a national history is programmed and realized through the means of collective imagery in capital cities. Hence, the historical capital of Vilnius had to occupy the central place in the collective memory of the citizens of the interwar Republic of Lithuania. However, at that time Vilnius was governed by Poland for almost two decades. Deprived of the means to establish a pantheon of collective remembrance in Vilnius, Lithuanian nationalism constructed such a pantheon in the temporary capital of Kaunas. In autumn 1939, after the regain of Vilnius, Lithuanian authorities attempted to integrate the city into Lithuania and return it the true status of a capital. This required not only introducing Lithuanian names and language into the city spaces, but also transforming them into the narrative of national history. Changed street names, organization of symbolic areas of remembrance, purposeful actualization of cultural heritage, and establishment of museums were to form spaces of collective memory. The Gediminas Castle was projected as the central site of collective memory in Lithuania. The regain of Vilnius and formation of spaces of shared remembrance in the city made the cult of Grand Duke Gediminas topical. On the eve of the loss of independence (in June 1940), the facade of Vilnius was lithuanized and foundations for the expressions of national collective memory were laid upon the urban landscape. [From the publication]