LTPastaruoju metu kalbant apie praeities vaizdinių naudojimą viešajame gyvenime vartojami skirtingi terminai: istorijos politika, istorinė ar kultūrinė atmintis. Šiame straipsnyje aptariamos vartojamos teorinių sąvokų prasmės. Nagrinėjant atminties kultūras išskirtini du atminties kultūrų tipai: šiuo metu konkrečioje šalyje dominuojanti yra atminties, o ankstesnė, prieš tai buvusi, – atminimo kultūra. Lietuvoje ir Lenkijoje tautinę tapatybę perkuriantis ir ją stabilizuojantis didysis pasakojimas turi konkurentų; šių šalių didžiojo naratyvo centre atsidūrė įvykiai, vienaip ar kitaip susiję su Antruoju pasauliniu karu ir pirmuoju pokario dešimtmečiu. Rusijoje kuriamas atminties kultūros modelis objekto prasme panašus į Prancūzijos ar Vokietijos atvejį. Rusijai tai – Antrasis pasaulinis, arba Didysis Tėvynės, karas, tiksliau, pergalės šiame kare momentas. Vokietijoje, nors paskutiniuoju metu šioje šalyje atminties kultūra ir ima kisti, dominuoja holokausto problematika. Tipologiškai kultūrinės atmintys, formuojamos keturiose šalyse, priklauso dviem kultūrinės atminties tipams. Lietuvoje ir Lenkijoje visuomenei diegiamoje atmintyje akcentuojamas aukos, Rusijoje – pergalės, Vokietijoje – nusikaltimo momentas. Įvardinti tipologiniai skirtumai turi įtakos naudojant praeitį tarpvalstybiniuose santykiuose. Atminties kultūros glaudžios sąsajos su visuomenės tapatybe leidžia daryti prielaidą, kad tarpvalstybinių santykių sušvelninimas tarp įsivaizduojamų priešų yra susijęs ir su neišvengiamais pačios tapatybės pokyčiais.Reikšminiai žodžiai: Atminimo kultūra; Atminties kultūra; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Vokietija (Germany); Culture of memory; Culture of remembrance; Germany; Lithuania; The Culture of Memory; The Culture of Remembrance; Rusija (Russia).
ENThe article discusses the main features using the images of the past in public life, also the models of cultures of memory and cultures of remembrance and their interface with the politics in Lithuania, Poland, Russia and Germany are analyzed. The culture of memory is viewed as continually emphasized images of the past and stories about the past through which the members of the society develop and strengthen their identity and define themselves as a distinct group. At the same time this past is used for the present and projected future plans. The culture of memory is directly linked with the society's identity and it is inevitably changing. Its content in a particular country is recognized by the dominant major ritualized narratives. Alongside with the culture of memory, currently prevailing in the particular country, the other - memory culture which functioned in earlier epochs and now lost its cultural-political relevance, but so far, has a strong impact on society in the present orientation, exists and it is called the culture of remembrance. The relation between the culture of memory and culture of remembrance may not necessarily be based on one another, they may oppose each other. This situation is particularly well-known in former communist bloc countries and societies. The examples of the states analyzed in this article show that at the center of the great narrative in these counties are events connected with the Second World War and the first postwar decade. Cultures of memory can be ascribed to a few types of cultural memory: in Poland's and Lithuania's culture of memory Victim aspect is emphasized, in Russia - Victory aspect and in Germany - Crime aspect. These typological differences affect the use of the past in the cross-border relations. [From the publication]