Lietuvos atminimo politikos tendencijos po 1990 metų

LTNaujos Lietuvos valstybingumo tradicijos įtvirtinimas ir palaikymas laikytinas esminiu dešiniųjų praeities versijos hegemonizavimo viešojoje komunikacijoje padariniu. Nepaprastai didelis dėmesys rezistencijai ir jos herojams, bandymai monopolizuoti tokių nevienareikšmiškai vertinamų reiškinių kaip 1941 m. birželio sukilimas arba 1944-1953 m. partizaninis karas interpretacijas ne tik sukuria moralinę gynybą dešiniųjų elektoratui, bet ir suteikia „istorinės tiesos“ statusą tokiai interpretacijai, kurioje dešinieji, priskyrę sau atitinkamą vaidmenį 1990 m. kovo 11 d. įvykiuose, atlieka nepriklausomybės sergėtojų vaidmenį. Dėl to jie yra pasirengę naudoti ir aukštinti bet kokius faktus, kurie bent kokiu nors aspektu galėtų liudyti apie.bandymus pratęsti arba išlaikyti valstybingumą net ir okupacijos metais. Galima konstatuoti, kad atskirų temų interpretavimo hegemonizavimas Lietuvoje yra veikiamas daugelio veiksnių: pirma, dešinieji naudoja praeities simbolius ir vaizdinius, siekdami tinkamai pavaizduoti save kitų politinių jėgų kontekste; antra, tarp dešiniųjų ir jų elektorato formuojasi tam tikra priklausomybė; pagaliau trečia, dešinieji disponuoja daugeliu jiems patarnauti pageidaujančių ir pagal poreikius praeitį vaizduoti galinčių asmenų. Visa tai sukuria tokią padėtį, kai gali egzistuoti tik viena „istorinė tiesa", formuojanti aiškius visuomenės vertybinės skalės polius. Įvairių grupių atsiminimų pažinimas, jų tarpusavio konfliktinio potencialo pašalinimas, taikant bene produktyviausią atminties atnaujinimo būdą, tokioje situacijoje, žinoma, neįmanomas, nes bet koks praeities traktavimo hegemonizavimas neprisideda prie pagarbos abipusiai patirčiai tarp skirtingų visuomenės grupių sukūrimo, o tam skirtas atminties atnaujinimo pastangas paverčia niekais.Reikšminiai žodžiai: Atminimo kultūros; Atminimo politika; Atminties kultūra; Vidurio-Rytų Europa; Central-Eastern Europe; Cultures of remembrance; Lithuania; Politics of remembrance.

ENThe article presents a critical examination of tendencies of Lithuania's politics of remembrance for the most recent two decades. The author discusses the impact of both interwar and Soviet experience on the orientation of public remembrance, as well as the influence of interest to make relevant particular recollections, emerged during Perestroika. He examines how foreign policy factors (especially Lithuania's integration into Euro-Atlantic structures) changed the public treatment of the past and how internal stimuli influenced Lithuania's politics of remembrance. In the article the special attention is given to the hegemonization of certain symbols and plots of the past in public communication, which was initiated when interests of both the rightist politicians and particular groups of society intertwined. V. Safronovas maintains that, in Lithuania, those strategies of modelling of public remembrance dominate which allow avoiding uncomfortable questions related to collective responsibility. Besides, these strategies contribute to formation of reciprocal state of mind in public communication. The author arrives at a conclusion that Lithuania's politics of remembrance during last two decades encouraged the formation of pro-European and anti-Russian identity orientations. [text from author]