LTKnygoje aptariamos istorinės dramos, rašytos nuo „Aušros“ romantizmo laikų iki paskutiniųjų Leonido Brežnevo valdymo metų. Susitelkiama ties pačias žymiausiais V. Krėvės, B. Sruogos, J. Grušo, J. Marcinkevičiaus ir jų pirmtakų A. Fromo-Gužučio, M. Šikšnio-Šiaulėniškio, G. Landsbergio-Žemkalnio, Maironio, L. Giros bei vieno kito pakeleivio kūriniais. Galima sakyti, kad tai lietuvių dramos klasikos dialogų su klasika tyrimas. Jame ryškėja įvairūs „maitinančios“ literatūros integravimosi būdai, įvairios lyginamų objektų santykių formos ir variantai. Gretinami autoriai (Krėvė ir Shakespeare'as, Sruoga ir Shakespeare'as, Grušas ir Sruoga, Grušas ir Marcinkevičius), žanrai (herojinis epas ir herojinė drama, gotikinis romanas ir neoromantinė drama, herojinis epas ir tragedija), istorinės epochos (tautinis atgimimas ir Viduramžiai, „barakų kultūra“ ir Renesansas), menai (dailė ir literatūra). Tyrime atsiskleidžia įvairaus intensyvumo ir kokybės ryšiai: nuo skolinių, sekimų, imitacijų, stilizacijų, adaptacijų iki aliuzijų, asociacijų, parafrazių, poleminių variacijų. Tyrime pagrindinė yra tipologinė istorinių dramų analizė, jose panaudotų universaliųjų diskurso modelių, istorinės poetikos formų aptarimas. Pateikiama istorinės dramos tipologinė sistema, aprėpianti tragedinės kalbos paieškas, kaitą, modernizaciją, tragizmo raišką netragedinėmis formomis. Tipologinis tyrimas integruoja ir kultūrinių-istorinių praeities rekonstravimo modelių, įvairių epochų projekcijas. Kita tyrimo kryptis – vakarietiški ir vietiniai mitai, kitų kultūrų vaizdiniai, kultūrinės savimonės dilemos.
ENThe book discusses historical plays which were written from romanticism times of “Aušra” till the last years of Leonid Brezhnev's ruling. Attention is paid to the most famous works of V. Krėvė, B. Sruoga, J. Grušas, J. Marcinkevičius, their predecessors A. Fromas-Gužutis, M. Šikšnys-Šiaulėniškis, G. Landsbergis-Žemkalnis, Maironis, L. Gira and a few others. It may be stated that it is a research of a dialogue between Lithuanian drama classics and the classics. It is characterised by various integration ways of “feeding” literature and various relation forms of compared objects and variants. The following authors (Krėvė and Shakespeare, Sruoga and Shakespeare, Grušas and Sruoga, Grušas and Marcinkevičius), genres (heroic epic and heroic drama, Gothic novel and neoromantic drama, heroic epic and tragedy), historical epochs (national revival and the Middle Ages, “camps' culture” and the Renaissance) and arts (visual arts and literature) are compared. The research reveals relations of various intensity and quality: from borrowings, observation, imitation, stylization, and adaptation until allusions, associations, paraphrases and polemic variations. In the research, the main analysis is a typological analysis of historical plays. It discusses the used universal models of the discourse and the forms of historical poetry. A typological system of historical drama is presented. It includes the search for tragic language, changes, modernisation, and expression of tragedy in untragic forms. A typological research integrates the projections of cultural–historic past reconstruction models and various epochs. Another research direction is western and local myths, images of other cultures and dilemmas of cultural self-consciousness.