Sakytinės istorijos galimybės sovietmečio ir posovietinės epochos tyrimuose (atminties kultūros ir istorijos politikos problematikos aspektas)

LT1) Sovietmetis istorikui dažnai tampa profesiniu iššūkiu dėl korektiškos analizės ir interpretavimo problemų. Epocha paliko fragmentiškus, neinformatyvius, prieštaringus, sąmoningai klaidinančius šaltinius. 2) Rašytinių šaltinių trūkumas arba jų fragmentiškumas ir neinformatyvumas verčia istorikus savo tyrimuose naudoti sakytinės istorijos interviu metodiką. Tai ypač aktualu jaunajai tyrėjų kartai, kuri interviu potencialą pritaiko daktaro disertacijoms. 3) Platesnį sakytinės istorijos naudojimą lietuvių istoriografijoje artimiausiu metu turėtų paskatinti suvokimas, kad taip praeities tyrėjai įgyja galimybę atsakyti į klausimus, kurių atžvilgiu kiti istoriniai šaltiniai yra „nebylūs“ arba „nekalbūs“. 4) Sakytinės istorijos sklaidai lietuviškoje istoriografijoje geras sąlygas sudaro ir Vakarų istoriografijos mados. Lietuvos istorikams atsiveria daugiau galimybių atsidurti globaliame akademiniame diskurse. 5) Ateityje daugiau dėmesio derėtų skirti Vakaruose aktyviai diskusijai apie gerąsias ir blogąsias teorines bei metodologines šio „istorijos porūšio“ ypatybes. Taip pat reikia glaudesnio istorikų ir socialinių mokslų atstovų bendrabarbiavimo. Koreguotina humanitarų mokslinės produkcijos vertinimo metodika. 6) Gilinantis į sovietinio partinio bei politinio elito pastangas sukurti jo poreikius atliepiantį atminties kultūros modelį bei bandant suvokti, kiek konkretus istorikas bei visa profesinė bendruomenė turėjo (manė turį) manevro laisvės prieš juos nukreipto istorijos politikos arsenalo akivaizdoje, pasitelkus sakytinę istoriją gaunami duomenys dažnu atveju vaidina lemiamą vaidmenį. Tas pats pasakytina ir apie atminties kultūros formas esmingai veikusio ir istorijos politikos srityje aktyviai dalyvavusio kultūrinio elito situacijos ir veiklos analizę.Reikšminiai žodžiai: Sakytinė istorija; Sovietinė ir posovietinė epocha; Sovietmetis, Posovietinis laikotarpitis, sakytinė istorija; Taikymo galimybės; Teoriniai ir metodologiniai aspektai; Tyrimų gairės; Guideline of investigation; Lithuania; Memory; Oral history; Possibilities of use; Post Soviet; Soviet; Soviet and Post-Soviet Epoch; The Oral history; Theoretical and methodological aspects.

EN1) The Soviet period is a professional challenge to historians because of a correct analysis and interpretation problems. The epoch has left fragmentary, uninformative, contradictory and consciously misleading sources. 2) A lack of written sources and their fragmentation and uninformativeness make historians use an interview method. It is especially topical to a younger generation of historians who apply a potential of interviews to PhD theses. 3) A wider use of spoken history in Lithuanian historiography should be promoted soon by a perception that the researches of the past acquire an opportunity to answer questions to which other historian sources cannot answer. 4) Good conditions for the spread of spoken history in Lithuanian historiography are influenced by trends in Western historiography. Lithuanian historians have more opportunities to appear in a global academic discourse. 5) In the future more attention should be paid to an active discussion in the west about the good and bad theoretical and methodological features of this “kind of history”. Also, it needs a closer collaboration of historians and representatives of social sciences. An evaluation method of humanitarian scientific production should be corrected. 6) Usually the data acquired with the help of spoken history have a critical role when getting deeper into the effort of the Soviet party and political elite to create a cultural memory model reflecting its needs and trying to perceive the freedom of a concrete historian and all professional community (which they thought they had) against an opposite arsenal of the historical politics. The same can be said about an analysis of the elite's situation and activity which influenced the forms of memory culture and the field of historical politics.