Praeities muzikos adaptacijos lietuvių neoromantikų kūryboje

LTŽvilgsnis į praeities kūrybą, jos dvasines ir struktūrines apraiškas XX a. tapo kompozitorių savivokos ir mentaliteto dalimi, plačiai naudojamu kūrinių komponavimo būdu ir reikšminga kompozicijos (ne tik muzikinės) analitikos problema. Pirmoje šio straipsnio dalyje, taikant istorinį, apžvalginį ir sisteminį metodus, pristatoma intertekstualumo teorija ir jos postulatų (J. N. Strauso, M. Tomaszewskio, M. Aranovskio, M. Jampolskio ir kt.) siūlomos „svetimo“ ir „savo“ tekstų santykių ir adaptacijų būdų klasifikacijos. Pastarosios mūsų buvo susistemintos į patikslintą tarptekstinių santykių sistematikų lentelę, kurios pagrindu tapo muzikologės A. Versekėnaitės disertacijoje (2006) pateikta inteksto adaptacijos būdų sistema. Antroje straipsnio dalyje, siekiant praktiškai patyrinėti, kaip anksčiau sukurta muzikinė materija funkcionuoja XX a. kompozicijose, šio tyrimo objektu, taikant analitinį, struktūrinį ir komparatyvistinį tyrimo metodus, buvo pasirinkta lietuvių kompozitorių neoromantikų (V. Bartulio, A. Martinaičio, M. Urbaičio, O. Narbutaitės) kūryba, konkrečiai tik toji jos dalis, kuri atspindi platų inteksto adaptacijos būdų spektrą (nuo tikrų citatų iki vos atpažįstamų stilizacijų). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Intekstas; Intertekstualumas; Intertekstualumas, intekstas, preegzistuojanti muzika, kvazicitata, mikrocitata; Kvazicitata; Mikrocitata; Preegzistuojanti muzika; Intertextuality; Intertextuality, intext, pre-existend music, quoasi-quotation, micro-quiotation; Intext; Micro-quotation; Pre-existend music; Quasi-quotation.

ENThe look at past creation and its spiritual and structural manifestations in the 20th century became part of composers' self-perception and mentality, a widely used method of composition and a significant issue of composition (not only musical) analysis. In the first part of the article, by application of historical, review and systemic methods, the theory of intertextuality is introduced alongside its postulates (by J. N. Straus, M. Tomaszewski, M. Aranovski, M. Jampolsky and others) regarding the classifications of "borrowed" and "one's own" text relationships and ways of adaptations. The classifications have been systemized in a revised table of systematic arrangements of intertextual relationships that is essentially based upon the system of the ways of in-text adaptation proposed by the musicologist Audra Versekėnaitė in her doctoral thesis (2006). In order to analyze how previously created musical material functions in 20th-century compositions, the author of this study has chosen works of Neo-Romantic Lithuanian composers (Bartulis, Martinaitis, Urbaitis, Narbutaitė) as the object of her research. Specifically that part of their works that presents a wide spectrum of in-text adaptation ways (from direct quotations to barely recognizable stylizations) has been examined employing analytical, structural and comparative research methods. [From the publication]