"A la Chopin" versus "I like F. Chopin (Sonata B Min)"

LTStraipsnyje gvildenama Lietuvos kompozitorių santykio su Frederyko Chopino kūryba tema. Aktualizuojama F. Chopino stiliaus ir kūrybinės manieros samprata, ji gvildenama XX a. kompozitorių rekomponavimo praktikos ir požiūrio į „svetimą muziką“ pokyčių kontekste. Tyrimo objektu yra J. Gruodžio stilizacija fortepijonui „A la Chopin“ (1920) ir V. Bartulio orkestrinis opusas „I like F. Chopin (Sonata B Min)“ (2000), rodantys slinktį nuo pagarbaus romantiško prisilietimo iki postmodernisto darbo su preparuota medžiaga manierų ir metodų. Analizė atliekama prieš akis turint F. Chopino muzikinės kalbos, formos dramaturgijos, smulkiųjų kompozicinių detalių, stiliaus, adoracijų, improvizacijos manieros, net gyvensenos momentų komentarų visumą, naudojant faktinę ir teorinę medžiagą (L. Bronarski, Z. Lissa, J. Ambrazas, M. Tomaszewski, J. Samson, V. Cukkerman, J. J. Eigeldinger ir kt.) bei F. Chopino, J. Gruodžio ir V. Bartulio laikotarpių kultūrinius kontekstus. J. Gruodžio ir V. Bartulio opusų aspektinė analizė atskleidžia du savarankiškus ir nesutampančius požiūrius bei darbo metodus. Viena vertus, tai komponavimas naudojantis stilistiniais F. Chopino muzikinės kalbos kompleksais ir įdiegiant intuityviai įžvelgtus šio menininko muzikos ženklus (F. Chopino akordą), ekspresyvias semantines idiomas (J. Gruodis). Antra vertus, V. Bartulio orkestrinėje partitūroje minimalistiniu būdu manipuliuojant „iškarpyta“ F. Chopino Sonatos fortepijonui Nr. 3, h-moll, op. 58 (1844), medžiaga, sukurta rekompozicija (Nebenstück), jautriai atliepianti F. Chopino stilistiką ir egzistencinius muzikos dėmenis. Tyrime naudojami šie metodai: lyginamasis, teorinės rekonstrukcijos, intertekstualios analizės, kultūrologinis, kritinės interpretacijos ir kiti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Frederyk Chopin; Juozas Gruodis; Rekompozicija; Semantinės idiomos; Stilizacija; Stilizacija, rekompozicija, semantinės idiomos, "A la Chopin", "I like F. Chopin (Sonata B Min), J. Gruodis, V. Bartulis; Vidmantas Bartulis; Frederyk Chopin; Juozas Gruodis; Recomposition; Semantis idioms; Stilisation; Stilisation, recomposition, semantic idioms, A la Chopin, I like F. Chopin (Sonata B Min), Juozas Gruodis, Vidmantas Bartulis; Vidmantas Bartulis.

ENThe article deals with the attitude of Lithuanian composers to Chopin's works, understanding of his style, the practice of imitation and recomposition. It also interprets the attitude of twentieth- century composition to the evolution of the concept of "borrowed music". The object of research is Juozas Gruodis' stylisation for piano A la Chopin (1920) and Vidmantas Bartulis' work for orchestra I Like F. Chopin (Sonata B Min) (2000), which demonstrate changes from a reverential touch to the manners and methods of postmodernist work with prepared material. Analysis has been performed in the context of commentaries on Chopin's musical language, dramaturgy of form, representative compositional details, style, adorations, manner of improvisation, even moments of life, employing factual and theoretical basis (L. Bronarski, Z. Lissa, J. Ambrazas, M. Tomaszewski, J. Samson, V. Cukkerman, J. J. Eigeldinger, etc.). Analysis of Gruodis' and Bartulis' opuses from the abovementioned aspects reveals two independent and completely different attitudes and working methods. On the one hand, it is composing, employing some complexes of Chopin's musical language and intuitively perceived Chopin's musical signs (Chopin's accord), and expressive semantic idioms (Gruodis). On the other hand, in Bartulis' orchestra score, which manipulates in a minimalist manner the "cut" material of Chopin's Piano Sonata No 3 in B minor, Op. 58 (1844) a recomposition (Nebenstück) which subtly reflects existential components of Chopin's music was created. Various methodological means have been applied in research: comparative, theoretical reconstructions, intertextual analysis, culturological, critical interpretations, and other methods. [From the publication]