Vinco Mykolaičio-Putino "Viršūnės ir gelmės" : pabaigos poetika

LTStraipsnyje siekiama aptarti vieną svarbų Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių ciklo „Viršūnės ir gelmės“, tiksliau, paskutinio ciklo eilėraščio „Lopšinė“ poetinį savitumą, kuris iki šiol nebuvo analizuotas. Tas savitumas atsiranda dėl to, kad kompoziciškai komplikuojama ciklo pabaiga, tačiau jis nėra vien kompozicinio-poetinio lygmens, bet turi įtakos viso ciklo, gal net viso rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ prasminei struktūrai, jo pasaulėvokos visumai. Pagrindinę įtampą rinkinyje kėlusi „viršūnių“ ir „gelmių“ opozicija, žvelgiant iš kitos ir kitokios perspektyvos, „Lopšinės“ finale teatrodo esanti viena ir vientisa „apačia“ („gelmė“) - yra transformuojama į tokią „apačią“ („gelmę“). O tikroji, amžinoji, nekintančioji „viršūnė“, zenitas yra visa reginti „Kūrėjo akis“ − tradicinis Dievo Apvaizdos simbolis. Ši viršūnė yra tokia, į kurią lyrinis kūrinio subjektas neturi absoliučiai jokių pretenzijų. Priešingai − nors ir netiesiogiai, bet besąlygiškai pripažįsta jos nepasiekiamumą, amžinumą bei visagalybę.Reikšminiai žodžiai: Ciklas "Viršūnės ir gelmės"; Eilėraštis; Kompozicija; Literatūra; Sapnas; Vincas Mykolaitis-Putinas; Composition; Cycle "The The Peaks and the Depths"; Dream; Lithuanian Literature; Poem; Vincas Mykolaitis-Putinas.

ENThe aim of the article is to consider poetical peculiarity of an important poetry cycle by Vincas Mykolaitis-Putinas “The Peaks and the Depths”, to be more precise, of the last cycle's poem "The Lullaby", which has not been analysed so far. That peculiarity appears due to compositionally complicating the end of the cycle, however, it is not just of a compositional-poetical nature. It also influences the notional structure and worldly perceived entirety of the whole cycle and even of the whole collection “Between Two Dawns”. The opposition of “the peaks” and “the depths” rising from the main tension in the whole work looked upon from totally another and different perspective in the finale of “The Lullaby” seeming to be the one and entire “depth” is being transformed into such a "depth". Whereas, the real, eternal, unchangeable “peak” is the all-seeing “eye of the Creator”– a traditional symbol of the Providence. That peak does not have any claims absolutely. On the contrary, though implicitly but unconditionally it admits its inaccessibility, eternity and omnipotence.