Sakymas vaizdažodiniuose tekstuose
LTStraipsnyje sakymo teorijos pristatomos kaip parankus vaizdažodinių tekstų analizės įrankis. Sakymas apibrėžiamas remiantis Algirdo Juliaus Greimo ir Emile’io Benveniste’o teorijomis. Semiotiniuose Jean-Marie Floch’o ir Felixo Thūrlemanno vizualinių ir vaizdažodinių tekstų tyrinėjimuose sakymo struktūros rekonstruojamos ir nežodiniuose tekstuose. Kino teoretikai Francesco’as Casettis ir Christianas Metzas sakymo atitikmenų ieško kino kalbos raiškoje. Šiame straipsnyje svarstomas klausimas, kokiu būdu sakymo figūros reiškiamos nežodiniuose diskursuose. Analizei pasirinktuose vaizdažodiniuose tekstuose – Petro Repšio Linoraižiniai pasakai Eglė žalčių karalienė (1968) ir Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas: lietuvių liaudies pasaka (1971) – sakymo elementai tampa tam tikra tekstinio reflektyvumo forma. Pirmajame tekste vizualinio diskurso elementai, perinterpretuodami žodinį tekstą, išskleidžia grafikos lakštuose daugiaplanes pasakos pasaulio vizijas. Sakymo subjektas iš savo patirčių, mitologinės pasakos figūrų, grafinės formos ir išraižytų lietuviškų runų meistrauja naują poetinį tekstą. Dailininko perrašytoje pasakoje Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas žodinis ir vaizdinis diskursai kuria savarankiškus pasakymus. Vizualinis tekstas žodinio teksto figūras interpretuoja metatekstiniame lygmenyje. Sakymo izotopiją palaiko vizualinės augalo ir autoriaus figūros. Abu tekstai į sakymo situaciją įtraukia ir sakymo adresatą- skaitytoją. Tai, ką tikėjomės būsiant iliustracijų knygelėmis, tampa savarankišku tekstu, bylojančiu apie savo paties būtį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atjungimas; Autoreferencija; Daugybinis atspindys; Diskursas; Istorija; Lietuvių pasakos; Meistravimas; Pasakymas; Petras Repšys; Sakymas; Sakymo adresatas; Sakytojas; Vaizdažodinis tekstas; Įjungimas; Auto-reference; Bricolage; Discourse; Emmciatee; Enunciatee; Enunciation; Enunciator; History; Iconotext; Integrated; Lithuanian fairy tales; Petras Repšys; Reflection; Shifting in; Shifting out; Utterance.
ENIn article the theories of enunciation are presented as a methodological tool for analyzing iconotexts. The definition of enunciation is based on theories of Algirdas Julien Greimas and Emile Benveniste. In semiotic researches by Jean-Marie Floch and Felix Thūrlemann the structures of enunciation are also reconstructed in non-written texts. Film theoreticians Francesco Casetti and Christian Mctz are searching for enunciation equivalents in film language. In the texts Linoraižiniai pasakai Eglė žalčių karalienė (1968) and Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas: lietuvių liaudies pasaka (1971) by Petras Repšys, the elements of enunciation become a form of textual reflexivity. The unity between the visual and written texts allows describing the enunciation subject and his attitude towards the enunciated text. The written discourse presents figures and their values which are later reinterpreted using the enunciation figures on the meta-textual level. In the first text the elements of visual discourse reveal multi-layered visions of the tale world by reinterpreting the written discourse. The subject of enunciation constructs a new text by using his own experience, mythological fairy-tale figures, graphical forms and etched Lithuanian runes. In the rewritten fairy-tale Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas the visual and written discourses create autonomous utterances. Visual discourse interprets the figures which appear in the written discourse on a meta-tcxtual level. The enunciation isotopy is sustained by visual figures of author and plant. In both texts the reader’s figure is involved in the situation of enunciation. […]. [From the publication]
