Kazimiero Lelio ir Ipolito Liutostanskio lietuviškos kirilikos modeliai, 1887-1891

LTTiek Lelys, tiek Liutostanskis buvo išsiskiriantys kirilinių lietuviškų knygelių autoriai. Jie abu buvo originalūs, nesekę jokiais kitais kirilikos taikymo lietuvių kalbai modeliais. Jie pasirinko ir visai naujas temas ar žanrus – patarimus siuvėjams ir beletristiką. Tokio pobūdžio knygas lietuviška kirilika jie išleido pirmieji. Visos keturios knygelės paskelbtos 1887–1891 metais: Kazimiero Lelio Лѣтувосъ кряучѣмъ драпану сукирпима моксласъ (1887); Ipolito Liutostanskio vertimai: Ишлайденсъ угни, не бе ужгясинси (1888), Кауказа невальникасъ (1891) ir Куръ мяйле, тенъ и Девасъ (1891). Tad galima būtų kalbėti apie tam tikrą naują netipiškų modelių atsiradimo laiką (čia tiktų dar vienas išsiskiriantis – Eduardo Volterio – 1887 metų modelis), kai ankstesni Mikuckio, Ivinskio ir Žilinskio bei Krečinskio modeliai jau buvo primiršti. Lelys buvo rytų aukštaitis panevėžiškis ir išleido knygelę iš esmės remdamasis savo šnekta. Liutostanskis turbūt buvo dūnininkas (pietų žemaitis), tačiau jo knygelėse daug ir nežemaitiškų lyčių. Antra vertus, panevėžiškis Zacharijus Liackis redagavo Liutostanskio tekstus, tad viena kita aukštaitybė greičiausiai yra ir Liackio rankos rezultatas. Be to, Andrius Poidėnas, ypač atidžiai skaitęs Кауказа невальникасъ korektūras, taip pat gali būti atsakingas už kai kuriuos ortografijos bruožus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Diakritikas; Aukštaitybė; Žemaitybė; Kirilika.

ENBoth Lelys and Liutostanskis were exceptional authors of books printed in Lithuanian Cyrillic. They were both original, not following any other model of adaptation of the Cyrillic alphabet for writing Lithuanian. They also chose completely new topics and genres: advice for tailors, and literary commentary. They were the first to publish books of this nature in Lithuanian Cyrillic. Four of their books were published 1887–1891: Kazimieras Lelys’ Литувосъ кряучимъ драпану сукирпима моксласъ (1887); Ipolitas Liutostanskis’ translations: Ишлайденсъ угни, не бе ужгясинси (1888), Кауказа невальникасъ (1891) and Куръ мяйле, тенъ и Девасъ (1891). This may be described as a time of new atypical models appearing (one could also add Eduardas Volteris’ distinct model of 1887), when the earlier models of Mikuckis, Ivinskis and Žilinskis and Krečinskis were forgotten. Lelys was an Eastern Aukštaitian from Panevėžys, and he published his little book essentially in his native dialect. Liutostanskis appears to have been a dūnininkas (Southern Žemaitian), however his books do not contain many Žemaitian forms. However, his books were edited by Zacharijus Liackis from Panevėžys, so some of the Aukštaitian forms are probably his work. In addition, Andrius Poidėnas, who thoroughly read the proofs of Кауказа невальникасъ, may be responsible for some of the features of the orthography.