Kultūrinės tapatybės klausimai (viešojoje) kultūros politikoje
LTRemiantis tiesioginės ir netiesioginės viešosios kultūros politikos perskyra ir atsižvelgiant į Didžiosios Britanijos kultūros sociologo Jimo McGuigano suformuluotus kultūros politikos diskursus, straipsnyje išryškinamas neoliberaliosios globalizacijos poveikis kultūros politikai. McGuiganas išskiria tris diskursyvines kultūros politikos formas (arba tiesiog diskursus) – valstybę, rinką ir pilietinį/komunikacinį diskursą. Jie nėra išimtinai susiję su „kultūra“ ir tarpusavyje siejasi įvairiais būdais. Jie paklūsta istoriškai susiformavusiai hegemoninei „diskursyvinei formacijai“, pvz., šiandien tokią konfigūraciją išreiškia neoliberalioji globalizacija. Kalbant apie kultūros politikos įgyvendinimo priemones, vargu ar įmanoma lietuviškus ginčus tiesmukai tapatinti su debatais, vykstančiais tarp kultūrinio neoliberalizmo atstovų ir kultūrinės demokratijos šalininkų anglosaksiškose kultūros politikos studijose. Tačiau galima atkreipti dėmesį į trijų minėtų diskursų, arba viešosios kultūros politikos „režimų“, teikiamas galimybes. Sakykim, aptariant miesto kultūros politiką, reikėtų akcentuoti kai kuriuos nacionalinės kultūros politikos ir urbanistinės regeneracijos prieštaravimus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Neoliberalioji globalizacija; Neomarksinė teorija; Pilietinis/komunikacinis diskursas; Rinkos diskursas; Valstybinis diskursas; Viešoji politika; Civil/communicative discourse; Market discourse; Neo-Marxist theory; Neoliberal globalization; Public policy; State discourse.
ENOn the basis of direct and indirect distinction of public culture policy and refereeing to the discourses formulated by the Great Britain's sociologist Jim McGeehan the article highlights the impact of neo-liberal globalization on culture policy. McGeehan distinguishes three forms (or just discourses) of discursive culture policy – state, market and civil/communicative discourse. These discourses are not exceptionally related with "culture" and link to each other in various ways. They obey to hegemonic "discursive formation" formed in history, for instance, today such a configuration is expressed by Neoliberal globalization. When talking about the means of cultural policy realization it is scarcely possible to equate Lithuanian quarrels in forthright terms to debates taking place between representatives of cultural Neoliberals and supporters of cultural democracy in Anglo-Saxon studies of cultural policy. But attention can be paid to the opportunities provided by the three mentioned discourses or public cultural policy "regimes". In discussions on policy of city culture today it is inevitable to accentuate certain contradictions between national cultural policy and urbanity regeneration. [From the publication]
