Vilniaus bažnyčių ir vienuolynų paveikslų restauravimas 1763-1918 metais

LTStraipsnyje aptariami Vilniaus bažnyčių ir vienuolynų paveikslų restauravimo darbai, atlikti 1763–1918 m. Šis laikotarpis apima sudėtingas istorijos peripetijas: po 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo pralaimėjimo ir 1795 m. įvykusio Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo Lietuva atsidūrė carinės Rusijos sudėtyje. Imperijos valdžia smarkiai ribojo katalikų bažnyčios veiklą, buvo uždaromos katalikų bažnyčios ir vienuolynai. Iki pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. nuolat keitėsi Vilniaus katalikų bažnyčias ir vienuolynus puošusių molbertinės tapybos kūrinių buvimo vietos ir savininkai, kito požiūris į paveikslų paskirtį ir funkciją. Paveikslų perkėlimas iš uždarytų vienuolynų ir bažnyčių į dar veikiančias bažnyčias buvo plataus masto ir spontaniškas. Tuo metu dirbusių dailininkų restauratorių pastangomis bent dalis niokojamo kultūros paveldo, ypač vertingų bažnytinių kūrinių, išliko iki mūsų dienų. Būtinybė restauruoti paveikslus atsirasdavo dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai kūriniai būdavo pažeidžiami juos perkeliant iš vienos vietos į kitą, neatsargiai elgiantis, netinkamai saugant. Be to, didelę žalą padarė suirutėms būdingi vandalizmo aktai. Dalis kūrinių, patekusių į pasaulietines kolekcijas, įgijo kitą paskirtį bei funkcijas ir buvo restauruojami pagal užsakovo skonį. Dažniausiai būdavo restauruojami vertingi žinomų dailininkų reikšmingų siužetų ir praeityje svarbūs kūriniai bei pagarbą užsitarnavę malonėmis garsėjantys paveikslai. Taip buvo stengiamasi išsaugoti katalikų bažnyčiai ir tikintiesiems brangius meno kūrinius.Reikšminiai žodžiai: Bronislava Kaminska; Kanutas Ruseckas; Martynas Januškevičius; Otonas Linevičius; Tapyba, restauravimas, XVIII a. pabaigos- XIX a. pradžios tapybos restauravimas; Tapybos restauravimas; Vilniaus bažnyčios; Vincentas Slendzinkis; Vladislovas Leščinskis; Bronislawa Kaminska; Kanuty Rusiecki; Marcin Januszewicz; Otton Liniewicz; Painting, restoration, restoration of painting from the end of the 18th till the beginning of the 19th century; Restoration of painting; Vilnius Church; Wincenty Slendzinski; Wladyslaw Leszczynski.

ENThe article discusses the restoration works of paintings of Vilnius churches and monasteries performed in 1763–1918. This period covers complex historical twists: after the defeat in the uprising led by Tadeusz Kościuszko in 1794 and the Third Partition of the Republic of Two Nations in 1795, Lithuania became part of the Tsarist Russia. The authorities of the Empire severely restricted activities of the Catholic Church, Catholic churches and monasteries were closed. Until the very announcement of independence of the Republic of Lithuania in 1918, places and owners of paintings of Vilnius Catholic churches and monasteries constantly varied, and opinions on the purpose and functions of these painting constantly changed. Transportations of paintings from closed monasteries and churches into operating churches were usually spontaneous. Due to renovators working at those times, at least a share of cultural heritage being destroyed, especially valuable church works of art, survived to the present day. The necessity to restore paintings emerged due to various reasons. Usually, paintings were damaged while transporting them from one place to another without any caution measures or under poor storage conditions. Moreover, a great deal of damage was caused by acts of vandalism. Part of paintings which were included into world collections gained another purpose and functions and was restored as per clients’ demands. Valuable paintings depicting significant events by famous artists as well as paintings with historical value were usually restored. This is how works of art significant for the Catholic Church and the faithful were preserved.