Sovietmečio opozicinė elgsena

LTRemiantis įvairiais šaltiniais ir istoriografija straipsnyje pristatoma autoriaus suformuluota opozicijos elgsenos sovietmečiu modelio samprata. Tokia elgsena buvo ypač būdinga kultūriniam elitui, kuriam ir skiriama daugiausia dėmesio. Straipsnyje apibūdinami šios elgsenos lygmenys ir bruožai, atskiriantys ją nuo prisitaikymo ir pasipriešinimo elgsenų ir leidžiantys opoziciškumą laikyti savitu elgsenos modeliu. Į jį įtraukta veikla, kurią sunku priskirti tiek prie gryno prisitaikymo, tiek prie pasipriešinimo: ji oponavo režimui, bet kartu neperžengė leistinų veikimo rėmų. Opozicinis elgesys papildo prisitaikymo elgsenas ir yra labiau nutolęs nuo pasipriešinimo, reikalaujančio peržengti regimo paklusimo režimui ribą. Jis iš esmės telpa į sovietinio politinio korektiškumo rėmus. Socialinė opozicija - tai menkiausiai reflektuotas buitinio lygmens priešiškumas režimui, jo skelbiamų elgesio normų nepaisymas, apėmęs socialinę kasdienybę. Ji stiprino susvetimėjimą su sovietiniu režimu. Institucinei opozicijai priskirtina įvairių sričių veikla, kuria buvo siekiama stiprinti tautiškumą, pateikti visuomenei kuo daugiau lietuvių kultūrinio palikimo, veikti Lietuvos labui nepaisant nurodymų iš Maskvos, kritikuoti paskirus režimo bruožus. Tai oficialiųjų režimo nuostatų nepaisymas, toleruojamas paties režimo. Tokia veikla vyko oficialiose institucijose ir režimo kontroliuojamoje viešumoje. Ji gana veiksmingai palaikė lietuviškumą, nors ir ideologizuotą. Kartu režimas neretai panaudodavo šią veiklą savo naudai.Reikšminiai žodžiai: Antisovietinė elgsena; Opozicija; Opozicinė elgsena; Rezistencija, opozicija, sovietmetis, Lietuva; Sovietmetis; Anti-soviet behavior; Opposition; Oppositional behavior; Resistance, opposition, Soviet period, Lithuania; Soviet occupation.

ENWith regard to various sources and historiography, the article presents a concept of opposition's behaviour of the Soviet model which was determined by the author. Such behaviour is especially characteristic to cultural elite to which the main attention is paid. The article describes the levels and features of the behaviour and separates it from the behaviour of adaptation and resistance which allows us to treat opposition as a kind of behaviour model. It includes activity which is hardly attributed to pure adaptation or resistance: it opposed a regime but at the same time did not overpass allowed limits. Oppositional behaviour complements adaptation behaviours and is more distant from the resistance which requires overstepping the visible obedience to the regime. Actually, it fits to the limits of the Soviet political correctness. Social opposition is the least reflective domestic opposition to the regime and disregard to its norms of behaviour which involves social routine. It made the alienation to the Soviet regime even stronger. Different activities were attributed to institutional opposition: it was intended to enhance nationality, provide the society with as much Lithuanian cultural heritage as possible, act to Lithuania's advantage despite orders from Moscow and criticize the features of the regime. It was the disregard to official norms of the regime which was tolerated by the regime. Such activity took place in official institutions and the public space controlled by the regime. It quite effectively supported Lithuanianess although it was ideological. Moreover, usually the regime used this activity to its own advantage.