Grėsmės kalbai ir kalbos priežiūra : žurnalistų požiūris

LTStraipsnyje analizuojamas vienos kalbos vartotojų grupės – žurnalistų – požiūris į grėsmes kalbai ir poreikį ją prižiūrėti. Tyrimu aiškinamasi, ar kalbos vartotojai mano esant kalbos priežiūrą reikalingą todėl, kad suvokia grėsmes kalbai. Straipsnyje analizuojami kalbos politikos motyvai ir Lietuvos kalbos politika. Apžvelgus Valstybinės kalbos politikos gaires, matyti, kad stipriausi kalbos politikos motyvai yra nesaugumas ir kalbos ryšys su tautine tapatybe. Interviu atskleidė įvairius požiūrius į grėsmes kalbai ir jos priežiūrą: didesnė dalis apklaustų žurnalistų nematė grėsmių kalbai, tačiau dauguma bent iš dalies pritarė kalbos priežiūrai. Analizė pagal žurnalistų profilį (kokiai žiūrovų ar klausytojų auditorijai dirba ir jų išsilavinimas) esminių skirtumų neatskleidė. Apibendrinant respondentų požiūrį tirtais klausimais, pastebima, kad grėsmių kalbai suvokimas veikia kaip kalbos priežiūros motyvas, tačiau pritarimas kalbos priežiūrai grindžiamas ne vien suvokiamomis grėsmėmis. Tai rodo, kad norint motyvuoti kalbos vartotojus pritarti kalbos politikai, neužtenka remtis vien grėsmių kaip kalbos apsaugojimo motyvu. Tinkamesni būtų teigiami motyvai (priežiūra dėl ko, suteikianti ką; visapusiška kalbos politika, neapsiribojanti kalbos priežiūra), skirtingai nuo neigiamų, nesaugumo motyvų (priežiūra, siekiant apsaugoti nuo ko nors). Analogiškai vertinamos kalbos politikos priemonės: teigiamai vertinamos kūrybiškos, skatinančios aktyvumą, ugdomosios priemonės (pavyzdžiui, nacionalinis diktantas), o ne konservatyvios, kontroliuojamosios ir reguliuojamosios priemonės.Reikšminiai žodžiai: Kalbos priežiūra; Žurnalistai; Language supervision; Journalists.

ENThe article analyses a viewpoint of a group of language users, journalists, to dangers to the language and the need to take care of it. The research intends to reveal whether language users think that the care of the language is needed because they understand the dangers. The article analyses the motifs of the language policy and the Lithuanian language policy. After the review of the state language policy guidelines, it is clear that the strongest motifs of the language policy are insecurity and relation of the language with national identity. The interview revealed various attitudes to dangers of the language and its care: many interviewed journalists indicated no dangers to the language; however the majority at least partially accepted a need to take care of it. An analysis with regard to the profile of journalists (the audience of viewers or listeners and their education) did not reveal basic differences. After the generalisation of the respondents' attitude, it was noticed that the perception of dangers to the language functions as a motif for the care of the language. However the approval of this care is based not only on perceived dangers. It is not enough to appeal only to dangers as a motif for language protection in order to motivate language users to approve the language policy. Positive motifs (care for something, providing something; a thorough language policy which is not limited to the care of the language) different from negative, insecurity motifs (care in order to protect against something) would be more appropriate. The means of the language policy are analogically evaluated: positively evaluated are creative means which promote activity and education (ex.: national dictation) in comparison to conservative, controlling and regulatory means.