Šnekamosios kalbos ir žargoninės leksikos paskirtis viešajame žurnalisto diskurse

LTStraipsnio tikslas – atskleisti šnekamojo ir žargoninio žodyno funkcijas viešajame žurnalisto diskurse, atpažinti komentaruose girdimus autentiškus kitų personažų balsus ar jų pamėgdžiojimą. Tyrimo objektas – Rimvydo Valatkos politinių komentarų rinkinys „Atviro nervo krapštymas“ ir po šio rinkinio „Lietuvos ryto“ dienraštyje išspausdinti pirmadieniniai šio autoriaus komentarai iki 2009 m. spalio 5 d. – „A. Kubiliaus „nacionalinis“ susitarimas su B. Lubiu“. Tyrimas atskleidžia, kad siekdamas sudominti ir patraukti adresatą, šnekamosios kalbos leksika politinių komentarų autorius laviruoja ant politinio komentaro žanro ribos, kartais priartėdamas prie feljetono ar paskvilio stilistikos. Autorius nenusikalsta žurnalisto kalbos etikai tais atvejais, kai, naudodamasis daugiabalsiškumu, geba nuo tokios leksikos atsiriboti, kalbėdamas trečiuoju asmeniu, lyg ir iš šalies, į savo kalbėjimą referentiniu būdu įterpdamas girdėtus tokius pačių politikų pasakymus. Žargoninė žurnalisto leksika aiškiai parodo jo poziciją, kad aptariamųjų politikų elgseną ir veiksmus jis vertina kaip amoralius, todėl juos priartina prie tam tikroms asmenų grupėms būdingos kalbos. Gana laisvai reikšdamas subjektyvią nuomonę, autorius kartais žengia per toli į bendrinės kalbos užribius. Kuo toliau, tuo labiau šiurkštėjantys epitetai, segami politikams, demoralizuoja visuomenę, verčia skaitytojus matyti tik juodas spalvas. Skaitytojų komentarų replikos internete, nešvankūs keiksmažodžiai, skirti politikams ir bumerangu atgręžti į patį autorių, atspindi ir tokias pačias visuomenės nuotaikas.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių šnekamoji kalba; Žargoninė leksika; Žurnalistika; Colloquial words; Jargon words; Journalism.

ENThe paper discusses colloquial and jargon words used by a famous journalist in political commentaries. It also attempts to identify functions of dispreferred words in public discourse and whether and to what extent they are compatible with standard Lithuanian usage and the ethics of journalists. The author is usually able to distance himself from colloquial and jargon words; he speaks like a stranger, from aside, and gives references to well-known political figures by using elements of their speech (e. g. blin, dzin, išdūrė, tūpas, vsio zakonno). He also adds some such words and expressions of his own accord, e. g. otkatininkai, krūtas, mafiozų šestiorka, keturių banda, apmauti, susimauti, perspjauti, užkalti, vagilka and some other pejorative words and phrases referring to limited intellectual ability of politicians, e.g. svaičioti, vapėti, nuo bėgių nušokęs plumprotis, nebrendyla, debiliškai, kietakaktiškai. The journalist's lexicon also contains some vivid idioms, like dėti skersų, kabinti makaronus, duoti stogą or colloquial expressions: / cypę įkišti, aplink pirštą apvynioti, špyga taukuota. The journalist admits that in many cases a vivid word or expression is more relevant than a serious political argument. However, the paper focuses on the evaluation of the behaviour and individual actions of politicians expressed by colloquial and jargon words and phrases rather than their vividness or stylistic function. The paper expresses doubts as to the ethical aspects of such vocabulary and its morally negative impact on the society. [From the publication]