Between east and west : intercultural challenges and the problem of authenticity in contemporary Lithuanian theater

LTNuo pat profesionalaus lietuvių teatro atsiradimo pradžios jame jungėsi skirtingos teatrinės tradicijos. Lietuvos teatras plėtojosi atsigręždamas į tarpukario nacionalinio teatro istoriją, pasižymėjusią romantizuota teatrinės poetikos samprata, ir apmąstydamas modernaus europinio teatro patirtį. Šiuolaikinio Lietuvos meno kūrėjai mėgino perdirbti Rytų teatrines tradicijas, kurios ryškiausiai atsispindėjo vaidybos technikoje ir K. Stanislavskio sceninio realizmo interpretacijoje. Šio režisieriaus ir teoretiko teatrinio darbo metodologija bei estetika itin stipriai veikė Lietuvos teatro kultūrą sovietmečiu. Naujoji teatro menininkų karta, debiutavusi po Nepriklausomybės atkūrimo, taip pat bandė sieti lietuvių teatro tradicijas su naujomis lokalinėmis ir globaliomis tendencijomis, taip kurdami hibridinio pobūdžio spektaklius, kuriuose jungiami nostalgijos kupini ikimodernaus tarpukario teatro konceptai, modernių rusų, lenkų ir prancūzų teatro mokyklų estetikos bruožai ir Vakarų postmodernizmo ypatumai. Dabartiniame Lietuvos teatre labiau nei bet kada ryškėja tarptautiškumo tendencijos, nes finansiškai arba instituciškai su tarptautinėmis organizacijomis susiję garsiausi režisieriai ir dramaturgai siekia patenkinti tarptautinės auditorijos poreikius ir skonį. Viena vertus, galima pastebėti, kad Lietuvos teatro atstovai toliau seka Stanislavskio realios arba autentiškos emocijos perdavimo scenoje tradicija. Kita vertus, pasinaudodami postmodernizmo estetikos strategijomis, jie kelia fundamentalius teatrinės tikrovės ir iliuzijos klausimus.Reikšminiai žodžiai: Autentiškumas; Dekonstrukcija; Fikcija; Interkultūriškumas; Lietuvos teatras; Logocentristinė teatrinė tradicija; Metodologijos; Neprofesionalūs aktoriai; Postmodernio teorijos; Realus ir idealus aktoriaus kūnas; Realybė; Rytai; Stanilavskis; Teatras; Tradicija; Transnacionalizmas; Vakarai; Žiūrovai; Authenticity; Deconstruction; East; Fictional; Intercultural; Lithuanian theater; Logocentric theatrical tradition; Methodologies; Non-professional actors; Postmodern theories; Real; Real and the ideal actor's body; Spectators; Stanislavsky; Theatre; Tradition; Transnationalism; West.

ENAfter the shift in the sociopolitical situation, Lithuanian theater began searching for sources of renewal, turning to both the history of the national theater of the interwar period and to the new experience of Western theater. At the same time, directors tried to recycle or deconstruct the prevalent theatrical tradition of Stanislavsky's 'authentic' emotions. The new generation of directors making their debuts at that time mixed the traditions of Lithuanian theater with new local trends and global tendencies. They created a complex hybrid, linking and juxtaposing the premodern tendencies of Lithuanian national theater, modern aesthetics from the Russian and Polish theaters, and Western postmodernism. Using concrete examples and case studies, the article discusses strategies of intercultural communication and the problem of understanding the notion of authenticity in contemporary Lithuanian theater. [From the publication]