Dėl būtųjų laikų interpretavimo svarbesniuose lietuvių kalbos gramatikos darbuose

LTStraipsnyje apžvelgiama būtųjų laikų interpretacija pagrindinėse lietuvių kalbos gramatikose nuo XVII a. vidurio iki mūsų dienų. Būtųjų laikų aprašymo daugelyje šaltinių ir dabartinės kalbos duomenų analizė leidžia nustatyti veikslo kategorijos vaidmenį būtojo dažninio laiko daryboje, abiejų vientisinių būtųjų laikų santykius ir būtojo dažninio laiko vietą lietuvių kalbos veiksmažodžio vientisinių laikų paradigmoje. Straipsnyje siekiama parodyti labai nevienodą būtųjų laikų interpretavimą nuo pirmosios gramatikos iki šiuolaikinių gramatikos tyrinėjimų. Straipsnyje teigiama, kad nevienodumas sąlygojamas trijų pagrindinių priežasčių: būtojo dažninio laiko nėra jokioje kitoje indoeuropiečių kalboje, todėl sunkiai sekasi teoriškai apibrėžti jo esmę, suvokti būtojo dažninio laiko esminį skirtumą nuo darybinių iteratyvų; nenustatyti paradigminiai vientisinių laikų ryšiai ir nesugebėta sutarti dėl lietuvių kalbos veikslo esmės ir jo santykio su laiko kategorija. Istoriškai būtasis dažninis laikas nesiekia net baltų prokalbės: jo nėra latvių kalboje, jis nebuvo vartojamas visame Lietuvos plote. Aptariama, kaip būtasis dažninis laikas traktuojamas pirmojoje lietuviškoje knygoje (1547), Bretkūno Biblijos vertime (XVI a.), „Margaritoje Theologicoje“ (1600), Slavočinskio giesmyne (1646), taip pat ir pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose, kur randamos skirtingai interpretuojamos būtojo dažninio laiko formos.Reikšminiai žodžiai: Būtasis dažninis laikas; Gramatika; Gramatikos istorija; Laiko kategorija; Veikslo kategorija; Aspect; Category of aspect; Category of tense; Grammar; History of grammar; Past frequentative; Past frequentative tense; Tense.

ENThe verb in Lithuanian possesses two simple past tenses, i.e. the past simple and the past frequentative tense. Specialists of comparative historical grammar have not shown any greater interest in the past frequentative tense since it is only typical of Lithuanian. One of the reasons is that Latvian, the other surviving Baltic language, does not possess it; furthermore, in the past a large part of Lithuania did not employ the tense either. However, now it is widely used and all grammars consider the past simple and the past frequentative tense equally significant. Still the paradigm of simple tenses in Lithuanian has not been defined as yet, as the past frequentative tense has not been given theoretical evaluation in the framework of other simple tenses. The article covers the interpretation of past tenses in major grammars of Lithuanian (from the first volume dating back to 1653 to present-day Lithuanian grammars). The paradigmatic relations of past tenses as presented in the numerous sources as well as language facts helped identify the following main features: the role of the category of aspect in the process of the formation of the past frequentative tense, relations between the past frequentative and the past simple tense, and finally, the place of the past frequentative tense in the paradigm of Lithuanian simple tenses. [text from author]