Tarminio kalbėjimo suprantamumas : apriorinės eilinių kalbos bendruomenės narių nuostatos

LTStraipsnyje svarstoma, kas lemia tarminio kalbėjimo suprantamumą / nesuprantamumą. Analizuojamos apriorinės kalbos bendruomenės narių (tiriamieji – 13-17 metų) nuostatos dėl tarminio kalbėjimo suprantamo / nesuprantamumo. Vienoks ar kitoks apriorinis tarminio kalbėjimo suprantamumo / nesuprantamumo vertinimas labiausiai pagrįstas vartotojo asmenine kalbine patirtimi arba dedukciniu samprotavimu. Respondentai linkę apibendrinti tarminio kalbėjimo vaizdinį pagal kelis suvokimo scenarijus: (1) jeigu nesupratau tarminio diskurso, vadinasi, bet kokia tarminė raiška man yra nesuprantama; (2) tarminė raiška gali būti suprantama, jei yra: panaši į bendrinę kalbą; panaši į mano (t. y. paties vertintojo) kalbėjimą; panaši į mano (t. y. vertintojo) aplinkoje girdimus kodus; (3) tarminis kalbėjimas man yra suprantamas todėl, kad tarmės yra lietuvių kalbos, o lietuvių kalbą aš moku. Respondentų kalbinę nuovoką, pastabumą liudija atsakymo argumentų dėl kalbėjimo suprantamumo / nesuprantamumo konkretumas. Jaunieji kalbos vartotojai nėra tik inertiški savojo kodo palaikytojai. Suprantamumo požiūriu kvalifikuodami tarminį kalbėjimą kaip žymėtąjį, kiek kitokį, jaunieji respondentai savo pačių vartojamą kodą priešina tarminiam kodui. Vadinasi, jų pačių kalbinė kompetencija yra kintantis dydis ir atitinka kalbos madą. Suprastino ar nesuprastino tarminio kodo diferencijavimas liudija, kad vartotojų ir vertintojų sąmonėje egzistuoja tam tikras dialektų mentalinis žemėlapis. Remiantis tyrimo duomenimis, negalima išskirti kurio nors Lietuvos regiono atstovų kaip geriau suprantančių tarminį kodą.Reikšminiai žodžiai: Kalbos bendruomenė; Kodas; Kokybiniai duomenys; Lietuvių kalbos tarmės; Perceptyvinė dialektologija; Tarminis kalbėjimas; Tarmė; Tradicinės dialektologijos adaptacija; Adaptations of traditional dialectology; Code; Dialect; Dialectal discourse; Dialectal speech; Dialects of Lithuanian; Linguistic community; Perceptive dialectology; Perceptual dialectology; Qualitative data.

ENThe article discusses the essence of term definiteness, semantics of definiteness category and its expression in languages with and without articles and gives a brief review of the concept of this category and researches in Lithuanian linguistics. The initial function of definiteness is reference coordination. Definiteness helps to solve the reporter's identity problems arising during communication act and is a universal semantic and pragmatic category. In languages, in which definiteness is grammatically expressed and marked with formal articles, definiteness becomes a grammatical category. Definiteness in languages without articles is implicit, understood from context, it is indirectly expressed. Definiteness in both types of languages is to be considered as a category of noun phrases. Since definiteness expression differs across languages, basis for its comparison can be semantic content of this category only. Semantically defined noun phrase denotes a reporter, who the addressee can unambiguously identify and who is unique in a specific context and satisfies the inclusion condition. Semantically undefined noun phrase reporter cannot be identified by addressee, such phrase does not satisfy inclusion condition and is neutral in terms of uniqueness. The single morpheme in the Lithuanian language which can be interpreted as a formal indicator of definiteness is pronominal morpheme of pronominal adjectives (participles, numeral and some pronouns). Therefore, they are suggested to be called "defined forms" while forms without pronominal morphemes "indefinite forms".