Ekologinė etika: kilmė, principai, taikymas

LTŽmogaus moralinis santykis su gamta atsirado archainiais laikais, bet civilizacijos raidoje jis buvo nustumtas į kultūros pakraštį, natūraliajai realybei suteikiant imoralinės erdvės statusą. XIX a. mąstytojai, plėtoję romantinio natūralizmo idėjas, reabilitavo gamtą kaip pagarbos vertą objektą. XX a. „naujoji etika“ įtraukė į moralės veikimo sferą ir visas nežmogiškas gyvąsias būtybes, netgi visą gamtą. Palyginti su tradicinės moralės stereotipais, moralinės reguliacijos gamtinės aplinkos atžvilgiu poreikis lėmė kitokio masto (mezo ir makro) imperatyvų formavimąsi. Ekologinė etika tapo taikomosios etikos šaka, pašaukta tirti žmogaus elgesio principus, būtinus gyvybės rūšims, taip pat Homo sapiens, ir jų egzistavimo sąlygoms (biosferai) išsaugoti. Šių principų įgyvendinimas suponuoja žmonijos tapimą komunikuojančia solidaria bendrija. Tokia bendrija formuojasi valstybėms įsijungiant į pasaulines ir tarptautines organizacijas, pasirašant konvencijas ir prisiimant gamtosauginius įsipareigojimus, kurie tampa nacionalinių institucijų bei organizacijų veiklos uždaviniu, piliečių elgesio standartais ir praktiniais veiksmais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Moralinis santykis su gamta; Žemės etika; Bioetika; Atsakomybė; Moral relationship with Nature; Ethics of Earth; Bioethics; Responsibility.

ENMan s moral relationship with nature emerged in the archaic times yet in the course of civilisation it was pushed into the margins of culture providing the status of immoral space to natural reality. Involved in the development of romantic naturalism, the 19th c. scholars rehabilitated nature as an esteemable object. The new ethics of 20th c. included into the sphere of moral operation all non-human beings, even nature in total . Compared to the stereotypes of traditional ethics, the needto regulate natural environment in terms of moral principles determined the formation of imperatives on another (meso or macro) scale. The ecological ethics developed into a branch of applied ethics called uo to investigate into the principles of human behaviour essential for the preservation of species, including Homo sapiens, and of the conditions of their existence (biosphere). The implementation of the above-mentioned principles implies the mankind s besoming a communicating participatory community. Such type of community is formed by states joining world or international organisations, by signing conventions or assuming environmental obligations that eventually turn into the goals of organisations operation, the standards of civil behaviour and practical actions. [From the publication]