Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse

LT20 a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje didėjanti įtampa tarp didžiųjų kaimyninių šalių neaplenkė ir mažos, taikingai nusiteikusios Lietuvos. Būdama strategiškai svarbioje padėtyje, ji tapo agresyviai jos atžvilgiu nusiteikusių didžiųjų valstybių – Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – siekiamo grobio objektu. Pirmasis pavojaus signalas pasigirdo iš kaimyninės Lenkijos. Dar 1920 m. okupavusi ir tebelaikiusi pagrobusi trečdalį Lietuvos teritorijos su jos istorine sostine – Vilniumi, Lenkija 1938 m. kovo 17 d. paskelbė jai ultimatumą su ginkluotais grasinimais, kuris tiek tarptautinės teisės atžvilgiu, tiek praktiškai reiškė neabejotiną lenkų agresijos prieš mūsų šalį aktą. Lietuvos politinės vadovybės vienpusiškai paskelbtas neutralitetas neužtikrino valstybei išorinio saugumo, tik surišo rankas ir suvaržė laisvę pasirinkti savo saugumui naudingesnius metodus ir tikresnį kelią. Tai įrodė Klaipėdos krašto praradimas 1939 m., kai Lietuva patenkino Vokietijos ultimatumo reikalavimus. Tuometinėmis sąlygomis Lietuvos kariuomenės vadovybė, jos štabas, jiems keliamus uždavinius pritaikydami prie bendrųjų ir visos tautos uždavinių, daugiausia dėmesio skyrė gynybinio pobūdžio strateginiams planams rengti, valstybės sienų apsaugai sutvarkyti, ginkluotosioms pajėgoms toliau stiprinti.Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolus Lenkiją, Lietuvos visuomenei, visų pirma kariuomenės vadovybei, tapo aišku, jog prasidėjęs karas veikiai peraugs į didelį pasaulinį gaisrą ir Lietuva neįstengsianti likti visiškai jo nuošaly. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašius vadinamąją sutartį ir Kauno pašonėje, Gaižiūnuose, Prienuose bei Alytuje įsikūrus sovietų kariuomenės daliniams, vyriausybė visiškai neįžiūrėjo čia jokios grėsmės Kaunui ir visai Lietuvai. Su tuo, kad įvedus įgulas visiškai pasikeitė krašto gyvenimo situacija – nebuvo skaitomasi. Vyriausybė nedavė jokių nurodymų kariuomenės štabui parengti operatyvinius planus, tinkančius tuometinei situacijai, ir taip pergrupuoti kariuomenės dalinius, kad, sovietų įguloms mėginant pajudėti, kelias joms būtų užkirstas. Tuometinės Lietuvos politinei vadovybei visiškai pakrikus ir išleidus iš savo rankų valstybės valdymo vairą, o kariuomenės vadovybei – nesugebėjus ar nenorėjus (?) pasiruošti bent simboliškam ginkluotųjų pajėgų pasipriešinimui sovietams, pastarieji, užgrobę ginklu Lietuvą, demagogiškai paskelbė visam pasauliui apie tariamą „savanorišką Lietuvos įstojimą į broliškų sovietinių respublikų šeimą“.Taip prasidėjo ilgus metus trukusi sovietinė okupacija. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: 1938-1939; 1939 m.; 1939 m. sutartis su Sovietų Sąjunga; Lietuvos kariuomenė; Lietuvos vyriausybės pozicija; Neutralumo deklaracija; Raudonosios armijos karinės bazės; Sovietų okupacija; Vilniaus kraštas; 1938-1939; 1939; Agreement with Soviet Union in 1939; Declaration of Neutrality; Lithuanian army; Lithuanian governments attitude; Red Army military base; Soviet ocupation; Vilnius region.

ENAt the end of the fourth decade of the 20th century, the ever growing tension between major neighboring countries also affected small and peaceful Lithuania. Being situated at a strategically important location, Lithuania became a desired worth-capturing object for aggressively-disposed towards it major states: Poland, Germany and the Soviet Union. The first danger signal came from neighboring Poland. On 17 March 1938, Poland issued an ultimatum to Lithuania and brandishing arms threatened to establish diplomatic relations with it, thus forcing Lithuania to drop claims to the capital of Lithuania Vilnius, occupied by Poland in 1920. That could undoubtedly be treated as an act of aggression by Poland against our country from the point of view of both the international law and international practice. With tension in Europe growing, the unilaterally declared neutrality by the political command of Lithuania did not guarantee external security for the State. Moreover, it tied our hands and restricted our freedom to choose more useful methods and promising ways to ensure security. A proof of that was the loss of Klaipėda region in 1939 when Lithuania satisfied the terms of the German ultimatum. Under the then conditions, the command of the Lithuanian army, its staff belatedly tried to coordinate the set tasks with general problems and missions concerning the entire nation by paying most attention to the preparation of strategic, defensive by nature plans, organization of the protection of State borders, further strengthening of the armed forces.When on 1 September 1939 Germany invaded Poland, it was obvious to the inhabitants of Lithuania, primarily to the army command, that they started war would soon escalate into a world-wide conflagration and that Lithuania would not manage to completely remain uninvolved. On 10 October 1939, when Moscow signed the so-called agreement and Soviet military units were stationed in Gaižiūnai next to Kaunas, in Prienai and Alytus, the government did not discern any threat in this to Kaunas and to entire Lithuania. The fact that the stationing of military posts had changed everyday life was not taken into consideration. The government did not issue any orders for the army staff to develop operational plans corresponding to the then situation and to regroup military units so that they could preclude the movement of Soviet troops. With the political command of that time Lithuania completely disorganized and State governance abandoned, with the military command incapable or not willing (?) to position the armed forces in order to at least symbolically oppose Soviet troops, the latter, having occupied Lithuania by armed force, demagogically announced to the wide world about the allegedly "voluntary accession of Lithuania to the brotherly family of the Soviet republics". Thus the long-lasting Soviet occupation began. [text from author]