Saločių mūšis

LTStraipsnyje autorius mėgina kruopščiai analizuoti taktinės reikšmės mūšį, įvykusį 1703 m. kovo 20 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurinėje dalyje, netoli Šakarnių kaimo, 7 km į šiaurę nuo Saločių. Mūšyje dalyvavo lietuviai (2000-4000 kavaleristų) bei rusai (apie 3000 pėstininkų) iš vienos pusės ir švedai (apie 1400 kareivių) iš kitos pusės. Sąjungininkų pajėgos buvo gerokai didesnės ir galėjo blokuoti kelią į Rygą grįžtančiai švedų kariuomenei. Neturėdami kito pasirinkimo Adomo Levenhaupto vadovaujami kariai ryžosi žūtbūtiniam žingsniui – pulti jungtinę Lietuvos – Rusijos kariuomenę. Lietuvių kavalerija, išrikiuota kraštuose, stengėsi atakuoti iš šonų ir užnugario, bet buvo nublokšti atgal švedų grenadierių bei kavalerijos. Nepavykus puolimui, lietuvių kavalerija atsitraukė ir paliko mūšio lauką. Rusų artileristai buvo netaiklūs. Švedų pėstininkų ataka buvo tokia greita ir veržli, kad rusai neišlaikė ir ėmė bėgti gelbėdami savo gyvybes. Rusai paliko mūšio lauke įvairių daiktų, kurie iki šių dienų saugomi Švedijos kariuomenės muziejaus trofėjų kolekcijoje. Buvo keletas pagrindinių pralaimėjimo priežasčių. Švedų kovinė rikiuotė buvo valdoma pasitikint atskirais vadais, decentralizuotai ir savarankiškai įgyvendinant vado priimtą sprendimą. Karininkai, net ir aukšto rango, rodė asmeninę drąsą, savo pavyzdžiu uždegdami puskarininkius ir kareivius. Lietuvių kavalerija pasirodė blogai. To priežastys – netinkami vadai, nepakankama kariuomenės finansavimo sistema, bloga taktika ir visiškas kovinės dvasios neturėjimas.Rusai neišnaudojo visų galimybių, pasirinko neteisingą gynybinę taktiką. Jų kliūtys ir įtvirtinimai galėjo saugoti nuo turkų ir totorių, bet ne nuo reguliarios švedų kariuomenės, kurioje dominavo pėstininkai. Į lietuvių kavaleriją buvo žiūrima rimtai, todėl jai pasitraukus, rusus apėmė panika, nors jie vis dar turėjo skaičiaus persvarą, o švedų kavalerija jiems negalėjo daug pakenkti dėl turimų įtvirtinimų. Tačiau vargu, ar galima rusus kuo nors kaltinti, kai jų sąjungininkai dingo, o įtvirtinimai per kelias minutes buvo įveikti. Įtvirtinimai natūraliai skatino rusus juose slėptis, galbūt praleidžiant progą atakuoti tuo momentu, kai kavalerija vis dar kovėsi. Nors mūšis turėjo daugiau lokalinę, nei strateginę ar politinę-strateginę reikšmę, yra išlikę daug mūšio planų, trofėjų, todėl jo tolesnis tyrimas gali būti naudingas kaip tipiškas Šiaurės karo karinis įvykis, padėsiantis geriau suprasti įvairius procesus tiriant tiek švedų kariuomenės puolamosios taktikos efektą, tiek Rusijos kariuomenės vystymąsi tuoj po Narvos mūšio, tiek Lietuvos kariuomenės nuopuolio anatomiją. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Šiaurės karas; Saločių mūšis; Battle of Saločiai; Great Northern War, 1700-1721; Saločiai battle; Great Northern War, 1700-1721.

ENIn his article the author tries to thoroughly analyze the battle of tactical importance that took place in the northern part of the Grand Duchy of Lithuania, near the village of Šakarniai, 7 km to the northwest of Saločiai on March 20, 1703 between the Lithuanians (2000-4000 cavalry men) and Russians (about 3000 infantrymen) on one side and the Swedes (about 1400 soldiers) on the other. Allied forces were superior in number and were able to block the Swedish army on their way back to Riga. Having no choice, the soldiers led by Adam Levenhaupt decided to take a desperate step - to attack the allied Lithuanian-Russian forces. Lithuanian cavalry that was drawn up in the wings tried to attack the Swedes from the wings and in the rear, but was thrown back by Swedish grenadiers and cavalry, counter-attack, and retreated from the battlefield. Russian artillerists were not good hots. Swedish infantrymen's surprise attack was so effective that the Russians could not hold their attack and started to run leavin g their camp. The things left by the Russians now make a valuable part of the Swedish Army Museum's trophy collection. Main reasons for the defeat were: the Swedish battle line was controlled confiding in separate commanders, in a decentralized way and independently carrying into effect the decisions of the commanders. Officers, even of high ranks, showed their courage inspiring the sergeants and soldiers. Lithuanian cavalry performed poorly. The main reasons of it were: bad leaders, insufficient army financing system, bad tactics and most importantly lack of fighting spirit.The Russians did not exhaust all the possibilities as they had chosen the improper defense tactics. Their defensive obstacles and fortifications could defend against the Turks and Tatars, but not against the regular Swedish army in which the infantry predominated. The Lithuanian cavalry promised well, but when they retreated, the Russians became panic-stricken though they still were superior to Swedes in number and the Swedish cavalry could not harm them much because of their fortifications, however, they cannot be accused of anything as their allies disappeared and the fortifications were destroyed in minutes. The fortifications encouraged the Russians to hide in them maybe missing a good opportunity to attack the enemy at that time when the cavalry was still fighting. Though the battle was more of local than strategic or political-strategic importance, there are left many battle plans and trophies, so the further investigation could be useful as a typical military event of the Great Northern War which could help to understand better various processes investigating the effect of the Swedish army's offensive tactics, the development of the Russian army after the Narva battle and the decline of the Lithuanian army. [From the publication]

• [Didysis Šiaurės karas, 1700-1721: karas, pakeitęs moderniąją Europą. Mindaugas Šapoka] : recenzija / Vidmantas Airini. Acta historica universitatis Klaipedensis 2022, t. 43, p. 207-214.
• Karo veiksmai Kuršo kunigaikštystės ir Lietuvos pasienyje Didžiojo Šiaurės karo pradžioje (1701 m. rugsėjis - 1703 m. gegužė) / Mārīte Jakovļeva. Lietuvos istorijos metraštis 2022, 2022/2, p. 71-102.
• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė 1710–1711 m / Mindaugas Šapoka. Lietuvos istorijos metraštis. 2017, 2017/1, p. 23-48.