Iliuzinė tapyba Bernardinų kapinių koplyčios altoriuje

LTBažnyčių, vienuolynų ir koplyčių dokumentuose užfiksuota, kad XVIII-XIX a. pirmojoje pusėje dauguma jų turėjo bent po vieną iliuziškai tapytą altorių. Deja, dėl tapybos technikos nepatvarumo (ant mūrinių sienų dažniausiai tapyta al secco technika), dėl pagrindo, ant kurio buvo tapoma (medžio plokštės, drobės) neilgaamžiškumo arba dėl pakitusių bažnyčių puošybos madų bei sovietmečiu bažnyčių ir jų turto naikinimo iki mūsų dienų išliko itin mažai tokių dailės paminklų. Ir tie dažniausiai yra avarinės būklės, ir reikalingi skubiai restauruoti. Ne išimtis apie 1827 m. nutapytas Vilniaus Bernardinų kapinių koplyčios altorius, jo sukūrimo datą patvirtina 1828 m. Vilniaus Bernardinų vienuolyno vizitacijos aktas. Jame rašoma, jog tapyto altoriaus centre įkomponuota didelė medinė Nukryžiuotojo skulptūra; altoriaus mensa mūrinė, ant jos pastatytos šešios didelės ir dvi mažos žvakidės, o šalia – vienas medinis laiptelis; grindys medinės, virš didžiųjų durų yra dviejų piliorių laikomas vargonų choras be vargonų, o lubos paremtos balkiais. Bernardinų kapinių koplyčios profesionaliai tapytą dekorą itin primena Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos Paguodos koplyčios altorius, sukurtas per 1828-1829 m. rekonstrukciją, kuriai vadovavo architektas Karolis Podčašinskis. XX a. devintąjį dešimtmetį buvo susirūpinta Vilniaus Bernardinų kapinių tvarkymu ir išsaugojimu. 1997 m. buvo nufotografuotas Bernardinų kapinių koplyčios interjeras, kurio altorinėje dalyje dar neblogai matoma tapyta altoriaus retabulo viršutinė dalis ir mensos šonuose išpieštas retabulo cokolis.Reikšminiai žodžiai: Altoriai; Bernardinų kapinės; Dailė; Dailė, religinė; Iliuzinis altorius; Iliuzinė tapyba; Istorija; Kapinės; Kapų koplyčia; Karolis Podčiašinskis; Klasicizmas; Koplyčios; Sienų tapyba; Tapyba; Altar; Art; Art, religious; Bernardines cemetery; Cemetery chapel; Cemetries; Chapels; Classicism; History; Illusory altar; Illusory painting; Karol Podczaszyn; Lithuania; Mural painting; Picture.

ENIn the documents of churches, monasteries and chapels, it is recorded that in the 18th c.–1st half of the 19th c. the majority of them had at least one altar which was painted in an illusory way. Only a few of such art monuments remained till now because of impermanence of the painting technique (usually it was painted on stonework using an al secco technique), the base for the painting (wood panel, linen) or the changed decorative fashions in churches and the destruction of churches and their property during the Soviet period. Usually, the monuments are of an emergency state and need immediate restoration. The altar in the Vilnius Bernardine cemetery chapel painted in approx. 1827 is not an exception. The date of its creation is proved by a visitation act of the Vilnius Bernardine monastery of 1828. It states that there was a huge wooden sculpture of the cross in the centre of the altar; the lower part of the altar (mensa) was made of stonework; 6 big and 2 little candlesticks were put on it and a wooden stair was next to it; the floor was made of wood; there was an organ loft without organ supported by two pillars over the main door, the ceiling was supported by beams. A professionally made décor of the Bernardine cemetery chapel is reminded by the altar of the Saint Mary's consolatory chapel of the Church of St. Johns which was renewed during the 1828–1829 reconstruction which was conducted by Karol Podczaszynski, an architect. In the 9th decade of the 20th c., there were concerns about the management and protection of the Vilnius Bernardine cemetery. In 1997, an interior of the Bernardine cemetery chapel was photographed. The paintings on an upper part of the altar (retabulum) and the base on the sides of the lower part of the altar (mensa) are seen quite clearly.