Miestas ir Bernardinų kapinės

LTStraipsnis skirtas kapinių funkcionavimo miesto erdvėje problematikai – Vilniaus Bernardinų kapinių istorijai. Jų įsteigimas Užupio priemiestyje 1810 m. tiesiogiai sietinas su gyventojų laidojimo vietos perkėlimo iš miesto teritorijos (bažnyčių ir jų šventorių) procesu, prasidėjusiu Vilniuje XVIII a. pabaigoje, o labiausiai suintensyvėjusiu XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Straipsnyje siekiama aptarti miesto gyventojų laidojimo dinamiką, jų mirties priežastis, laidotuvių tradicijas. Kapinių kūrimo iniciatyva priskiriama negausiai vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacijai, veikusiai prie Šv. Onos bažnyčios. Vilniečiams Bernardinų kapinės per ilgą gyvavimo laikotarpį (intensyviai laidota daugiau kaip 100 metų) tapo viena iš pagrindinių laidojimo vietų. Jose dažnai buvo laidojami miestiečių luomui priklausę pirkliai, laisvieji ir cechų amatininkai, priemiestyje gyvenę valstiečiai ir eiliniai miesto gyventojai. Preliminariais skaičiavimais, per visą gyvavimo laikotarpį jose palaidota ne mažiau kaip 30 tūkstančių žmonių. Vidutinis amžiaus vidurkis (neįskaičiuojant vaikų iki 18 m.) pamažu didėjo – moterų padidėjo 9,4 metų, o vyrų išliko maždaug vienodas. Iškilmingos ir paprastos laidotuvių eisenos augant gyventojų skaičiui virto kasdieniu reginiu miesto gatvėse ir aikštėse. Iškilmingų laidotuvių procesijos tradicija išliko gyvybinga, o nuo XIX a. pabaigos praktikuojama vis platesniuose miestiečių sluoksniuose ir suprantama kaip įprastas reiškinys.Reikšminiai žodžiai: Bažnyčia; Bernardinai; Bernardinų kapinės; Istorija; Istorija (XIX a.); Kapavietės; Kapinės; Kolumbariumas; Ligos; Mirtis; Tradicijos; Vietos, atmintinos (memorialinės); Vilnius; Ženklai, atminimo; Bernardine monks; Bernardines cemetry; Burial-ground; Cemetery; Cemetry; Columbarium; Death; Diseases; History; History (XIX c.); Lithuania; Memoriale places; Sign of memory; Tradition; Vilnius; Vilnius, Wilno, church.

ENThe article is about the functionality of cemetery in an urban space and the history of Vilnius Bernardine cemetery. Its establishment in Užupis suburbs in 1810 is directly related to the process of replacement of burial places from an urban territory (churches and their churchyards) which started in Vilnius at the end of the 18th c. and was especially intense in the first decades of the 19th c. The article intends to discuss the dynamics of burial of an urban population, the reasons of their deaths and burial traditions. An initiative of cemetery establishment is attributed to a small congregation of German St. Martin's Roman Catholics which operated next to St. Anne's Church. During a long period (intensive burial took place more than 100 years) Bernardine cemetery became one of the main burial places to Vilnius residents. Usually, tradesmen who belonged to citizens, free and workshop amateurs, peasants who lived in suburbs and ordinary citizens were buried there. According to preliminary data, during all its existence no less than 30 000 people were buried there. An average age (despite children under 18) was gradually increasing: an average age of women increased by 9.4 year, for men remained more or less the same. With the increase in the number of citizens, solemn and ordinary processions became an everyday event in streets and squares of the town. A tradition of a solemn procession remained alive and since the end of the 19th c. it has been practised in more and more wider groups of citizens and understood as an ordinary phenomenon.