Autoriaus pozicijos raiška asmeniniais įvardžiais rašytiniame akademiniame diskurse

LTPastaruosius keletą dešimtmečių itin padidėjo lingvistų susidomėjimas akademiniu diskursu bei autoriaus pozicijos raiška moksliniame tekste. Daugybė tyrimų, pagrįstų įvairių kalbų ir disciplinų empirine medžiaga, parodė, kad autorius moksliniame tekste yra aiškiai matomas bei aktyviai reiškia savo poziciją. [...] Vienas pagrindinių būdų atvirai reikšti autoriaus poziciją yra asmeninių įvardžių vartojimas. Pasirinkdamas vienokią ar kitokią asmeninio įvardžio formą, autorius gali „vesti skaitytoją per tekstą“, išreikšti asmeninę nuomonę, paaiškinti atlikto tyrimo eigą, pristatyti rezultatus bei apskritai kurti ryšį su skaitytoju ir daryti įtaką skaitytojo požiūriui į jam pateikiamą tekstą. Asmeninių įvardžių vartojimas, taip pat kaip ir jų nebuvimas tekste, atskleidžia ne tik akademinio diskurso specifiką bet ir tam tikroje kultūroje ar mokslo srityje egzistuojančias rašymo konvencijas. Šio straipsnio tikslas – aptarti tarpkalbinius ir tarpdisciplininius asmeninių įvardžių, vartojamų autoriaus pozicijai reikšti moksliniame tekste, aspektus ir išsamiau patyrinėti įvardžio mes semantiką nustatyti pragmatines funkcijas, kurias šis įvardis atlieka akademiniuose tekstuose. Tyrimui naudojamas 300000 žodžių tekstynas, sudarytas iš mokslinių medicinos ir kalbotyros straipsnių lietuvių ir anglų kalbomis. Tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą kad galima kalbėti apie tarpkalbinius ir tarpdisciplininius autoriaus pozicijos raiškos skirtumus moksliniame tekste. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Akademinis diskursas; Asmeniniai įvardžiai; Autoriaus pozicija; Tekstynas; Academic discourse; Authorial stance; Corpus; Personal pronouns.

ENDuring the last few decades there has been a growing interest in academic discourse as well as in writer identity and the presence of author's voice in scientific writing. It has been suggested by extensive research that academic discourse is far from being purely rigid and propositional. [...] One of the ways to manifest the authorial presence in the text is by the use of personal pronouns I and we. By employing personal pronouns and shifting between first person singular pronoun as well as inclusive and exclusive we, the authors can guide the reader through the text, state personal opinion and show commitment to the proposition expressed, explain the research procedures, report the results and generally indicate the link between themselves and the audience. The presence of personal pronouns, just as well as their absence, can reveal certain characteristics of a particular academic discourse as well as conventions of writing in a particular culture or science field. The aim of this paper is to look at the use of personal pronouns in academic discourse from cross-cultural and cross-disciplinary perspectives. The corpus (ca 300000 words) used for this study is comprised from research articles in Linguistics and Medicine in Lithuanian and English. The preliminary findings of this study lead to the conclusion that it is possible to talk about cross-cultural as well as about cross-disciplinary differences within academic genre as far as the expression of authorial presence is concerned. [From the publication]