Между жестом и словом : о литературном поколении и ненациональной истории литературы

LTMėginimų sujungti kartą ir istoriją galima rasti tarp ankstyvųjų rusų konstruktyvistų – literatūros kritikų, suformavusių rusų formaliąją mokyklą. 1920 m. pabaigoje formalistai (J. Tynianovas, B. Eichenbaumas ir V. Šklovskis) mėgino sudaryti literatūros istoriją, kurioje jos objektas – literatūra- būtų ne statiškas, bet dinamiškas reiškinys, talpinantis savyje tokius elementus, kurie iki tol priklausė neliteratūrinei sferai. Kaip žinoma, literatūros istorijos projektas nebuvo įgyvendintas. Savo ruožtu, susidomėjimas literatu ir jo vieta literatūros istorijoje, dalyvavimo joje formomis skatino apmąstymus apie literatų grupių vaidmenį ir jų kaitą literatūros evoliucijos procese. Kokiais požymiais remiantis galima atrasti tokius vienetus, kaip asmenybė ir karta? Kaip vertinti literatūros istorijos projekte atskirą literatą ir literatų grupę, šiuo atveju – kartą? Kaip literatūros istorijoje susiję literato tekstas ir karta? – į šiuos klausimus mėginama atsakyti straipsnyje. Karta – kultūrinis kontekstas, kiekvieną kartą analizuojamas iš naujo. Ji dažnai konstruojasi „atgaline data“. Šis mechanizmas primena T. S. Elioto tradicijos kūrimą. Skirtumas tik tame, kad priklausymas kartai apima iš karto dvi sferas: socialinę ir tekstinę. Jeigu tuo pačiu metu atsižvelgtume į kartos socialinę ir tekstinę erdvę, galėtume kurti tokią istoriją, kaip „kartų repertuaras“. Taip suprantama literatūros istorija nebūtinai remiasi nacionaliniu projektu, greičiau jo vengia. Tokiu atveju kalbėtume ne apie „rusų literatūros kartų istoriją“, bet apie, pvz., „literatūrinę Naujųjų laikų kartą“.Reikšminiai žodžiai: Literatūrinė karta; Literatūros istorija; Rusų literatūra; Literary generation; Literary history; Russian literature; Tomas Venclova.

ENAttempts to relate the generation and history [16]may be found amongst early Russian constructivists – literary critics who created the Russian School of Formalism. At the end of 1920 the formalists (J. Tynianov, B. Eichenbaum and V. Shklovskij) attempted to form the history of literature, in which its object - literature – is not a static but a dynamic phenomenon that includes such elements which until then belonged to the non-literary sphere. As it is known, the project of the history of literature was not implemented. An interest in the litterateur and his place in the history of literature, the forms of participation in literature, in its turn, encouraged contemplations about the role of literary groups and their alternation [17]in the process of literary evolution. What attributes may allow the finding of such entities as personality and generation?[18] How should a separate litterateur and a group of litterateurs – a generation, in this case – be evaluated in the project of the history of literature? How can a litterateur’s text and the generation be related to each other? The article attempts to answer these questions. The generation is a cultural context; every generation is analysed from the beginning. It is frequently construed by an “antedate”. Such a mechanism is reminiscent of the creation of T. S. Eliot’s tradition. The only difference is that belonging to the generation encompasses two spheres: social and textual. If at the same time we consider the generation’s social and textual dimensions, we would be able to create a history like a “repertoire of generations”.