Požemio ir mirusiųjų karalystės deivė

LTStraipsnyje aptariamos požemių ir mirusiųjų karalystės deivės senovės baltų tikėjimuose. Autorė pažymi, kad senovės baltai įsivaizdavo kosmosą turint tris sferas - dangiškąją, antžeminę ir požeminę, su pastarąja siejo mirusiųjų karalystę. Remiantis XVII a. bei vėlyvesniais baltų religijos ir mitologijos šaltiniais, teigiama, kad tikėta, jog sielos, atsiskyrusios nuo žemėje laidojamų kūnų, susitelkdavusios požemio kloduose, kurių valdovė buvo moteriška esybė, žemės deivė: prūsų palikuonių bei lietuvių garbinta Žemyna ir latvių Žemės motė. Apie glaudžią Žemynos sąsają su požemiu ir ten lokalizuota mirusiųjų buveine sprendžiama iš jai skirtų maldų per laidotuvių apeigas, aprašytas XVII a. antrojoje pusėje Mažosios Lietuvos istoriko, etnokultūros tyrėjo Mato Pretorijaus. Be Žemynos, vėlių deive laikyta Veliona, aprašomos jai priskiriamos funkcijos ir santykiai su Žemyna, mirusiųjų kontaktas su žeme, Žemynos ir vėlių įtaka vaisingumui. Daroma išvada, kad jog religinės sistemos, kuri lokalizavo mirusiųjų karalystę požemyje, centrinė figūra buvo deivė Žemyna, šio mitinio universumo valdovė, o funkciniu požiūriu Žemynai artima Veliona galėtų būti traktuojama kaip autonomiška deivė arba kaip Žemynos viena manifestacijų, įgijusi kitą, specifinės veiklos sferą atspindintį, vardą. Pažymima, kad alaus, duonos atnašavimas Žemynai bei vėlėms per šermenis ar mirusiųjų atminus liudija su Žemyna susijusios religinės sistemos aktualumą ne tik pagonybės laikais, bet dar ir XVII a. , kai krikščionybė jau skverbėsi į kaimo žmonių sąmonę.Reikšminiai žodžiai: Aukojimas; Deivė; Karalystė; Mirusieji; Mitologija; Paprotys; Požemis; Vėlė; Žemės deivė; Custom; Deads; Goddess; Goddess of the earth; Kingdom; Mythology; Sacrifice; Soul; Vault.

ENThe article discusses the goddesses of the underground and the kingdom of the dead in ancient Baltic religions. The author states that ancient Balts believed that the universe was based on three spheres: the sky, the land and the underground. The latter was associated with the kingdom of the dead. The sources of the Baltic religion and mythology of the 17th c. and the successive periods suggest that people believed that souls entered the underground after leaving the body. The mistress of the underground was the goddess of the earth: Prussian descendants and Lithuanians worshiped Žemyna, Latvians – Žemės Motė [Mother of the Earth]. The close link between Žemyna and the underground and the world of the dead is evident in prayers dedicated to her during funeral ceremony, which was described in the second half of the 17th c. by Matas Pretorijus – the historian of Mažoji Lietuva and the explorer of ethnoculture. Veliona was also considered to be the goddess of souls, the functions attributed to her and her relationship to Žemyna are described, also contact between the dead and the earth, influence of Žemyna and the souls to fertility. Conclusion is drawn that the central figure of the religious system, which localised the kingdom of the dead in underground, was goddess Žemyna, this universal mistress and from functional point of view Veliona, being similar to Žemyna, might be treated as autonomous goddess or like one of the manifestations of Žemyna, which was named by a name reflecting a specific function. Beer and bread sacrifices to Žemyna and souls during a funeral or the memorial of the dead, prove the significance of the religious system focused on Žemyna not only in pagan times, but also in the 17th c. when village people started to embrace Christianity.